6 Biskajos pamokos

Mokomasis s/y „Ambersail“ plaukimas

Southampton-La Coruña-Lisbon

(2016 rugsėjo 23-29 d.)

 

 

  1. Apie pasitikėjimą avansu

„Mergiote, ar supranti, kur tu įsivėlei?“,- rimtai klausia manęs kapitonas dar prieš atsišvartuojant. Atsakymo neturiu. Prieš porą mėnesių priimant sprendimą užtekto dviejų žodžių – Biskaja ir „Ambersail“. Rudeninis Atlanto ciklonas ir 30 mazgų vėjo laviruotėje? Visa tai žinojau iš knygų ir pasakojimų, bet ne gyvenimo. Galbūt įsivėliau kaip tik dėl to, kad tyliai tikėjausi sužinosianti.

Vis dėlto esu tikra, kad tokias prognozes, aptarinėjamas dar plaukimo išvakarėse, visa įgula priima labai rimtai. Galbūt juokaujame ir kvatojamės, galbūt dalinamės visomis girdėtomis „buriuotojiškomis pasakaitėmis iš rūsio“, tačiau čia pat kuris nors surimtėjęs prideda: „Palaukim ryto. Dar viskas gali pasikeisti.“ Kiti linkčioja, nors puikiai žino, kad jei tokios prognozės ir keičiasi, dažniausiai tik į bloga.

„30 mazgų „į nosį“ yra rimta, pamatysite, kaip rimta. Po poros parų nenorėsite nieko. Turėsite vienintelį klausimą: koks velnias mane nešė į šitą galerą?“,- mūsų rimtį dar labiau kursto kapitonas ir prasitaria, kad skaičiukas „30“ prognozėje iš tiesų gali reikšti net ir visais dešimt mazgų daugiau realybėje.

Tačiau nepaisant jo žodžių, kol kas ateinančios savaitės nežinomybė kelia ne baimę ar rūpestį, bet tik susikaupimą. Žinau, kad vandenyne gali nutikti visko. Kad greičiausiai bus sunku. Galbūt net prireiks reikalauti iš savęs daugiau nei kada maniau galinti. Tačiau man visa tai atrodo ne kaip varginanti grėsmė, o kaip neįkainojamos patirties galimybė. Vėjas užsakymų neklauso, tad jei jau susirgai tuo nepagydomu noru brautis į jo teritoriją, anksčiau ar vėliau teks akis į akį susidurti ir su jo siutu. O jei taip, negaliu įsivaizduoti kito laivo nei „Ambersail“ ar kitų buriuotojų nei Linkus ir Simas, su kuriais iš tiesų drąsiai tam ryžčiausi.

Tačiau bepigu man sakyti, jog pasitikiu laivu, pasitikiu Linkumi ar Simu. Rodos, jau turėčiau žinoti, kad šiai jachtai suvaldyti neužtenka žmogaus ar dviejų, kad ir kiek jie būtų patyrę. Jai reikia komandos, o kaip tik ji – tai yra mes – kol kas esame lygties nežinomasis. Juo nori nenori visiems teks pasitikėti avansu. Dėl to puikiai suprantu Simo norą dar krante mums įteigti, jog nusiteiktume rimtai ir nesitikėtume šilkinio buriavimo. Juk kapitonas laive – pirmasis žmogus po Dievo, ir čia minty turima ne galia, o atsakomybė. Tai atsakomybė užtikrinti, kad greitas ir piktas „Volvo 60“ laivas bet kokiomis sąlygomis judėtų link tikslo ne tik sparčiai, bet ir saugiai, o laikini šio laivo gyventojai ne tik sėdėtų iš nuostabos išplėtę akis, tačiau ir kažko išmoktų. Blausioj baro prietemoj tyliai žvilgsniu tyrinėju įgulos narių veidus. Daugumą jų matau pirmą kartą gyvenime. Kažin, ar kažkuris iš mūsų bent kartą susidūrė su rimtesniu vėju? Kaip kiekvienas reaguojame į ekstremalias, žaibiškos reakcijos ir proto šaltumo reikalaujančias situacijas? Ar sugebėsime iš nepažįstamųjų grupelės virsti vieningai veikti galinčia komanda?

Klausimų žymiai daugiau nei atsakymų. Gal todėl Rugsėjo 23-iosios rytą Vaito salą paliekame tyliai. Išsidaliname vachtomis, matuojamės gelbėjimosi liemenes, iš sausmaišių traukiam šiltus neperšlampamus rūbus. Darius P. įbrunka man savo šturmę, Linkus – botus: „Čia 42 dydis, gal kiek per dideli, bet su šilta kojine bus pats tas“,-sako. Dėkinga šypsausi. Baleto nešoksiu, o buriuoti norėsiu – be atitinkamų rūbų niekas per audrą į lauką neleis. Girdžiu, kaip Simas jau pasakoja prie šturvalo atsistojusiam vairininkui apie vėjo kampus laviruojant. Vachtų vadai palinkę prie technikos ieško galimų priebėgos uostų – dėl viso pikto, jei pernelyg „rūgštu“ pasidarytų. Pasiruošimas vyksta, nors nei vienas kol kas nežinome, kam konkrečiai ruošiamės.

Aišku tik viena: kaip gyvenime, taip ir laive pasitikėjimas yra vienas didžiausių dalykų, kurį galime padovanoti vienas kitam, o kartu – vienas didžiausių, kurį, nemokėdami saugoti, galim prarasti. Tai – pamatas bet kuriai draugystei ir bet kokiam bendram veiksmui. Jo kaina laive gali būti ne tik nusivylimas, bet ir gyvybė. Už nugaros pamažu tolstant išbalusiai kranto linijai, tyliai viliuosi, kad ši, ko gero, svarbiausia pamoka nebus mums per sunki.

2016-09-23-17-24-54

Navigatorių pasitarimas

2016-09-23-19-28-34

Paliekame Vaito salos krantus

 

2. Apie akistatą su baime

Paryčiais kažkas timpteli už kojos: „Kelkis, jau vachta“,- sako pašnibždom ir dingsta šešėlyje. Pabudinta iš kieto miego ropščiuos iš gulto ir bandau susivokti: vėjo netrūksta, laivas pasviręs, stovom stovėti viduje sunku. Bangos nemalonios, laivas ties kas antra ar trečia piktai girgždėdamas trinkteli, versdamas visus pašokti aukštyn. „Lauke bus linksma“,- su šypsena galvoju ir viena ranka įsitvėrusi į gultą, kita patamsyje ieškau Linkaus skolintų batų. Įsmunku į kelnes, rengiuosi šturmę, krapštinėju gelbėjimosi liemenės sagtį. Jaučiu: kažkas negerai. Galva nemaloniai apsvaigsta, širdis ima daužytis taip, kad galiu suskaičiuoti kone kiekvieną jos dūžį, o viduj, ties saulės rezginiu, ima formuotis kažin koks sūkurys. Nieko nelaukusi puolu viršun: gilus įkvėpimas, vėjas į veidą ir horizontas. „Aš žinau, kaip tave apgauti, jūrlige“,- galvoju įsispitrijusi į tolį, kuris nakties tamsoje ne tik vos įžiūrimas, bet dar ir kalvotas nuo bangų. Penkios minutės, dešimt, penkiolika... Sūkurys nesitraukia. „Nieko tokio, yra dar vienas vaistas, stipresnis. Kol kas niekada nenuvylė“,- galvoju ir stoju prie šturvalo. Greitis, vėjo kampas, banga, laivo judėjimas – žvilgsnis laksto nuo horizonto link prietaisų, visu kūnu bandau pajusti, kaip judėti nori laivas, švelniai vairu ieškodama nuožulniausių bangų šlaitų. Tačiau sūkurys pyksta. Jaučiu, kaip ima krėsti drebulys, skaičiukai prietaisuose liejasi, o mintys pasiklysta kažkokioje migloje, todėl vis pražiopsau bangą kitą ir tuo tikrai nenudžiuginu tų, kurie miega. „Susikaupk, Aiste, susikaupk“,- galvoju mėgindama neatiduoti dėmesio tam, kas vyksta su mano kūnu. Po nepilnos valandos pasiduodu ir atidavusi vairą prigulu ant denio. „Ar tau ne šalta?“,- iš toli klausia kažkas, tikriausiai Darius P. Tačiau neturiu jėgų pasisukti, atsakyti, net atsimerkti. Kūnas keistai nejautrus ir apsunkęs, galva tuščia. Šią akimirką nenoriu nieko, tik išnykti. „Horizontali kūno padėtis“ buvo paskutinė mano turima korta šiame lošime, deja, nesėkminga. Žinau, kas manęs laukia toliau. Sukaupiu visas jėgas ir slenku į laivo galą. Kad ir nenorom, turiu pripažinti, kad atėjo metas akis į akį susidurti su tuo, ką laikiau viena didžiausių savo baimių laive. 1:0 jūrligės naudai.

„Saikingas baimės kiekis laive gali būti labai naudingas“,- dar vakar sakė Simas. Jei tai baimė patekti į iš tiesų siaubingą audrą, iškristi už borto, sulaužyti laivą, atlikti savo užduotį blogai ir nuvilti įgulos draugus – sutinku. Tokia baimė privers prieš kiekvieną veiksmą pamąstyti antrąkart, pasverti savo sprendimus, susikaupti ir dar labiau stengtis. Tačiau kažin ar gali būti kas kvailiau, nei bijoti jūrligės. Ir vis dėlto aš jos bijojau. Nuo pat pirmojo savo užlipimo ant laivo siaubingai bijojau. Ne dėl to, kad nemalonu, kai pykina, ne dėl to, kad krečia šaltis ar svaigsta galva. Labiausiai dėl to, kad ne kartą didelėm akim stebėjau, kaip ji, būdama vien parazitė, turėjo galią sukaustyti kitų protą ir valią, paversti juos silpnais, kone bejėgiais.

Šįkart ji pričiupo mane. Atėmė ginklus, parklupdė laivo gale, verčia drebėti ir šnabžda: na, jau nori namo? Jau pyksti? Jau pasiduodi? Lyg tyčia iš priekio antausiu atsirita dar ir šalta banga. Sūkurys viduj nerimsta – laukia mano ėjimo žaidime, kurio dar nė karto gyvenime nežaidžiau.

„Ne, čia ne galera. Ir ne, joks velnias manęs čia nenešė. Pati veržiausi ir noriu likti. Gal ir gali priversti mane jaustis apgailėtinai, bet aš neprivalau tokia būti“,- mintyse sakau savo priešei. Pasisuku į Darių P., išspaudžiu gal ir blausią, bet tikrų tikriausią šypseną ir paprašau palydėti mane iki „ligoninės“. „Gali net neabejoti, jūrlige, aš nesitrauksiu. O tavęs iki kitos vachtos neliks nė kvapo. 1:1“,- išsišiepus galvoju, kai savo gulte susisupu į sausą ir šiltą „mešką“.

 

Žinoma, su „nė kvapo“ gerokai paskubėjau. Kitos vachtos pradžioje prietaisų skydelyje vėjo greitis vis dažniau peršoka net skaičių „30“, laivas riaumote riaumoja kopdamas per, rodos, minutėmis augančias bangas, tad mano sūkurys švenčia puotą, tik aš apsimetu, kad jo nėra. Juk vachta yra šventas reikalas, jūrligė gali ir palaukti. Paskubom užsimetu šturmę, keturiom lipu į lauką ir karabinais prisisegusi prie nuolat bangų plaunamo denio džiaugiuosi nepramiegojusi lemtingo momento. „Keliam štorminį stakselį“,- sako Simas,- „Dabar gal dar ir su paprastu išsiverstume, bet naktį bus paprasčiau su anuo. Kam čia kankintis.“

Su pagarba stebiu, kaip keli spalvoti siluetai nuskuba į laivo priekį. Laivui trinktelėjus nuo bangos aš vos išsilaikau sėdėdama čia, jachtos gale, tad kas turi darytis ten, priekyje? Nuolatinis sūrus dušas, plakantis kūną galinga srove, bei po kojomis neprognozuojamai judanti žemė? Ir visa tai – vien kaip fonas, kuriame privalai nuleisti vieną burę ir pakelti kitą? Kiek savo baimių įveikti reikia ten? Šią akimirką man sunku apie tai net pagalvoti. Galbūt manęs jos laukia ateity, bet dabar turiu kovoti su saviške, kuri nebeleidžia savęs ignoruoti ir vėl varo laivugalin. Žinau, kad fiziškai jos taip lengvai neįveiksiu. Čia – jos „arkliukas“. Tačiau net parklupdyta ant kelių ir drebėdama galiu su ja kovoti psichologiškai. Todėl brėžiu aiškią ribą tarp jos ir savęs, juokiuos ir šaipaus, galų gale nepykstu ir leidžiu sau miegoti. Kad ir kaip būtų sunku, nepaisau to, kad čia mano vėjas, mano oras, ir labiausiai tetrokštu visą laiką prabūti ant denio, kur, girdžiu, tikras įvykių įkarštis.

Naktį, likus porai valandų iki ketvirtosios vachtos, prabundu. Miego nebenoriu, šonus nugulėjau, o mano sūkurys tyli, todėl atsargiai išslenku iš gulto. Kyšteliu nosį laukan, kur keturi tamsūs šešėliai gena laivą per vis dar kuprotą vandenyną, ir prisėdu kajutėje. Patamsyje kramsnoju riekę duonos ir klausaus kaip nuo vėjo visas įsitempęs girgžda laivas.

„O, Aistutė atsigavo! Prietaisai nuo vėjo užlūžo, bet Aistutė atsigavo“,- linksmai sako Linkus su kažkokiais įrankiais keliaudamas gaivinti prietaisų skydelio.

„Štai taip va, jūrlige,- galvoju,- 1:2, aš laimėjau.“

Vaizdas pro „namų langelį“

Biskajos „skalbykla“

 

3. Apie vandenyno matų sistemą

„Nejau tu tikrai kurį nors pažįstamą buriuotoją galėtum pavadinti nuolankiu?“,- juokiasi iš manęs Simas, kai svečiuodamasi jų vachtoj prasitariu, jog, mano galva, vandenynas mus moko nuolankumo. Tačiau vienas dalykas yra titnaginis stuburas ir ambicijos, ir visai kitas – geba pripažinti, jog, nepaisant jų, egzistuoja kažkas didesnio ir galingesnio už tave. O ar ne tai daro buriuotojai kaskart, kai nulieja gurkšnį stipresnio gėrimo Seniui Neptūnui, kai grūmoja tam, kuris ėmė švilpauti laive, arba kai skambiai vieni kitiems linki „Vėjo!“? Tai nėra vien atgyvenęs prietaringumas. Tai pripažinimas, kad nepaisant to, kokius didžius titulus turime ant kranto, čia, gamtos stichijų pasaulyje, esame tik svečiai.

Ir tam net nebūtini tie 30 ar daugiau mazgų „į nosį“. Užtenka, kaip šiąnakt, žvilgtelti aukštyn į dangų, kuris, su neaprėpiama begalybe žvaigždžių, kaskart vis iš naujo užgniaužia kvapą. Arba tyliai ramiai stebėti tekančią saulę, kai juodas nakties dangus pamažu nusidažo aukso geltoniu, tuomet lyg susigėdęs parausta ir švisdamas iškelia saulės diską. Jo atšvaituose nuolat mainosi ir vandens paviršiaus faktūra. Atrodo, kad vandenynas gyvas, kvėpuoja ir leidžia tau švelniai kyliu pakasyti jo kuprotą nugarą. Tokiomis akimirkomis kaip niekad stipriai patiri savo mažumą, bet kartu suvoki, kad kažkur giliai pats gali jausti tai, ko nesutalpintum į jokius žodžius.

Artėjant penktajai vachtai vėjas sparčiai rimsta. Apie buvusią jo galybę primena vien siūbuoti nepaliaujančios vandens kalvos. Dažnai būnu viena tų, kurie mėgsta paburbėti, kodėl prieš tai buriavę „išnaudojo visą vėją“. Tačiau šįkart susigriebiu dar prieš kapitonui pasakant, kad jis turi tokią teisę. Prie šturvalo stoju pasiryžusi iš šitos situacijos pasiimti viską, ką galiu.

Žvilgsnis į burę ir vien pirštų galiukai ant vairo. Užmiršusi viską aplinkui ieškau tos nematomos linijos, kai plauki aštriausiai kaip gali, bet burė vis dar dirba pilnu pajėgumu. Vienas milimetras į šoną ir šią liniją pamesi drauge su greičiu. Bet jei būsi preciziškas, suprasi, kad ne vien dideliuose skaičiuose buriavimo azartas ir džiaugsmas. Žiūrėk, pasistengei – judi mazgu greičiau už vėją. Apžaidei bangelę antrą – jau lenki jį net dviem mazgais ir jachtoje prityla kalbos apie „dieselgrotą“. Maži dalykai, dideli džiaugsmai? O gal „maži dalykai“ ne tokie jau ir maži?

Kartais atrodo, kad čia, laive, galioja kita matų sistema. Krante nepastebėtos smulkmenos įgauna svorį, o tai, kas ten atrodė taip sudėtinga, problemiška, svarbu, staiga sumenksta. Jei tik mokėčiau teisingai paklausti, ko gero, daugiausiai apie tai papasakotų Linkus. Nors nereikia nė žodžių. Užtenka pastebėti, kaip, pakilęs į savo vachtą, jis nužvelgia padėtį denyje, tylomis šiek tiek pritempia priekinę burę, kad laivas judėtų dar puse mazgo greičiau, ir grakščiai apėjęs savo valdas sutvarko tai, ko kiti liko nė nepamatę – pamestą varžtelį, atsirišusią virvelę, kažkieno paliktą puodelį... Tuomet prisėda kambuze ir tyliai niūniuodamas kažkokią melodiją su meile tepa sumuštinį, antrą, trečią – savo vachtos draugams. „Jauniau, tau šįryt kavos su pienu?“,- pradedančiojo vairininko klausia žmogus, keturissyk apsukęs Horno kyšulį ir galintis išdidžiai sėdėti į kambarį įėjus net pačiai Anglijos karalienei.

Stebėdami Linkų mokomės. Kitąsyk, žiūrėk, jau kitas išlinguoja iš kajutės su dubeniu skanėstų, pasisiūlo suplauti visų indus ir tiesiog nepagaili gero žodžio ar žvilgsnio vien šios dienos proga. Imu suprasti, kad laivo pasaulį iš pačių mažiausių detalių kuriame patys. Šįkart jis, nepaisant visų Biskajos siųstų sunkumų, paprastas ir jaukus. Todėl, kai Linkus prisėda greta ir prisidegęs cigaretę klausia: „Na, kaip?“, vienintelis atsakymas, kurį galiu sugalvoti yra: „Kaip namie.“ Nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), kad virš galvos nėra stogo, o aplink – vien šaltas vanduo ir atšiaurus vėjas, mintyse kaip niekad ramu. Horizonte pasirodžius padūmavusiems Ispanijos krantams, tyliai tikiuosi, kad sugebėsiu bent trumpam į krantą parsinešti tą liniuotę, su kuria jūroje matuojame, kas maža ir didu, bei tą ramybę, su kuria tai darome.

Keičiame burę

2016-09-26-11-44-19

Horizonte - Ispanijos krantai

 

4. Apie raktą į bendrystę

„Sir, we have sailed for three days. And we will be here only one evening before we sail again. Bring us the best you can offer“,- sako Simas sutrikusiam padavėjui nedideliame La Korunijos bare. Iš padavėjo veido išraiškos panašu, kad tokį prašymą jis girdi pirmą kartą gyvenime ir greičiausiai nesitikėjo, jog kada nors išgirs. Ypač šįvakar.

„The best... we can offer? You mean including local cheese and ham, and seafood? - bando tikslintis tiriamai žiūrėdamas į mus, - The best. I understand“, - sumurma lyg pagaliau susivokęs, kokią progą improvizacijoms gavo ir, nubėgęs prie baro, grįžta su pilnais ąsočiais sangrijos bei trimis pagalbininkais. Šie negailėdami visą vakarą pildo mūsų stalą keletą metų vytintais kumpiais, įvairiausiais sūriais, aštuonkojais, kalmarais, krevetėmis. Gėrybių lėkštės sukasi ratu kaskart vis iš naujo nustebindamos gurmaniškais skoniais ir poskoniais.

Tačiau šįvakar sėdėdami už stalo dalinamės ne vien maistu ir gėrimu. Pamažu vienas po kito prabylame apie tai, kaip ir kodėl susirgom buriavimu, ką įsimintiniausio patyrėm, ko dar nemokam ir norim išmokti, kur jau buvome, o kur dar svajojam paburiuoti. Prisiminimai ir svajonės, istorijos ir detalės – visa tai tampa pagrindiniu „patiekalu“, kurį „raikome“ su nekantra ir žibančiomis akimis. Meilė vėjui ir burėms virsta tuo nematomu saitu, leidžiančiu sakyti „Taip, aš tave suprantu“ netgi tam, kurį pažįsti dar nepilną savaitę.

Galbūt tai – tik akimirkos magija, tačiau užmiršę laiką ir miegą, susėdę ratu jau ant geltonojo denio, stengiamės išsaugoti ją kiek galim ilgiau. „Ar žinot šito laivo istoriją?“,- klausia Simas ir leidžiasi į tuos dar tokius nesenus laikus, kai Lietuva apie „Volvo 60“ jachtą, rodos, negalėjo nė pasvajoti. Grakščiais jo žodžių potėpiais čia, šįvakar, iškyla visa „Tūkstantmečio odisėjos“ istorija. Tarsi būtų vykusi ką tik, tarsi vyktų dabar. Smalsumą visų veiduose pamažu keičia nuostaba, o šią – pagarba ir suvokimas, kad šią savaitę leidžiame ant ypatingo laivo.

Aiškiai jusdama šią nuotaikos transformaciją imu suprasti, ką visą šią savaitę, kasdien, daro Simas. Kai negailėdamas vaizdingų epitetų bei metaforų, jis bando paaiškinti, kaip atlikti manevrą ar bangų pagalba išspausti papildomą mazgą, mes galime išgirsti žymiai daugiau nei perskaitytume bet kuriame vadovėlyje. Kai kalba apie ciklonus, navigaciją ar švartavimąsi, tarp eilučių visuomet randame ne vien faktus, veiksmų planą ar instrukciją. Šios pamokos nėra tik apie techniką ar teoriją. Jos moko savotiškos žiūros bei mąstymo būdo. Vidinėje buriuotojų visuomenėje yra daugybė dalykų – žodžių, posakių, įsitikinimų, požiūrio taškų – kurie mums, daugiau ar mažiau naujokams, yra netikėti, neįprasti, nežinomi. Kita vertus, jie tiesiog įaugę į kraują tiems, kas užaugo „optimistuose“ ir „laseriuose“. Simas visu tuo, it raktu į buriuomenę, dalinasi nuolat, atvirai, galbūt net pats to nejausdamas. Tereikia norėti pasiimti.

Šįvakar tai – pamoka apie mus pačius, apie įgulą, komandą. Taip, kol kas oras privertė gyventi pakankamai griežtomis vachtomis ir turėjome nedaug progų pažinti vienas kitą ant denio. Vis dėlto po šių, beveik keturių, parų sudėtingo buriavimo jau negalime būti visai svetimi. Galbūt šiam bendrumui atsiskleisti ir tereikia štai tokio vakaro ant kranto, su mūsų juokais ir istorijomis.

„Pamatysit, rytoj jau visai kitaip buriuosis“,- lyg patvirtindamas mano mintis sako Simas. Kitaip ne tik dėl to, jog per parą krante susigulės žinios ir patirtis, įgyti plaukimo metu, bet ir dėl to, kad mes patys pajusime tapę kažkuo daugiau nei vien nepažįstamųjų suma, kuri kažkada paliko Vaito salos krantus.

2016-09-27-20-32-16

Keliam grotą palikdami Ispaniją

20160927193420ambersail20160208

Judam į tamsiąją vandenyno pusę

 

5. Apie jausmo juvelyriką

Su tuo, kad buriavimas yra kūrybinis procesas, ginčytis būtų sunku. Užtenka pamatyti, kaip tuos pačius veiksmus, manevrus, sprendimus atlieka keli panašaus meistriškumo buriuotojai. Jų rezultatas bus nuobodžiausia dalis – visų panašus. Daug įdomiau kelias ir stilius, kuriuo kiekvienas iš jų eis šio rezultato link. Kad buriavime neužtenka išmanyti teorijos bei žinoti taisyklių akivaizdu ir kaskart pačiam atsistojus prie vairo. Negalėčiau suskaičiuoti, kiek valandų esu prastebėjusi, kaip vairuoja kiti, daugiau ir mažiau patyrę buriuotojai, kiek apie tai skaičiau ar kiek kartų girdėjau Linkaus ir Simo pamokymus. Vos šturvalas atsiduria mano rankose, pirmomis sekundėmis pasijuntu kaip tapytojas prie baltos drobės ar rašytojas prie balto popieriaus lapo. Rodos, žinau, ką reikia daryti, bet neįsivaizduoju, ar man pavyks. Tuo metu iškart tampa aišku, kad buriavimas – ne logika ar matematika ir jokios taisyklės, jokie pamokymai čia nepadės. Nebent vienas, kurį, ko gero, girdėjau dažniausiai: „Pajausk.“

Tiesa, šiąnakt, kai pakeičiu savo vachtos valandą jau atvairavusį Gediminą, ši prieš mane ištiesta drobė visai ne balta. Ji nors į akį durk juoda. Danguje nė vienos žvaigždės ir net išdavikas mėnuo pasislėpęs už debesų. Tik prieš akis mirguliuoja nedidelė raudona švieselė, išduodanti 14 pavėjinių vėjo mazgų. Galėčiau į šias prietaisų švieseles taip ir spoksoti, tačiau matau, kad su jomis judu apgraibom, nuolat vėluodama, lėtai ir sunkiai. Atplėšiu žvilgsnį ir įsispitriju į tamsą priešais. Net nesistengiu matyti. Stengiuos pajausti – visu kūnu pajausti – kas vyksta aplink, kada mus pasiveja banga, kaip į ją reaguoja laivas. Viena bangelė, antra, ir manęs, rodos, nelieka. Tik jachtos judėjimas, milimetriniai vairo judesiai ir ta nematoma tiesi linija, kuria laivas bando čiuožti lipdamas nuo vieno bangos šlaito ant kito. Tačiau užtenka pagalvoti „Aha, supratau!“, akimirkai atitraukti dėmesį ar vėjui netikėtai šoktelti iki visų 20 ar 25 mazgelių – iškart pajuntu apsunkusį vairą, pametu greitį, ir jau žinau, kad teks pradėti žaidimą iš naujo. Nepaisant visų savo turimų pavėjinių jūrmylių, atrodo, tik šią neperžvelgiamo tamsumo naktį suprantu, kokia neįtikėtinai kruopšti jausmo juvelyrika čia reikalinga.

„Kai atsistoji prie vairo, turi būti visiškame „čia ir dabar“. Nieko nemyli, nieko neturi, niekur nedirbi. Tik vairuoji“,- kažkada sakė Simas. Ko gero, tą patį būtų galima pasakyti apie kiekvieną veiksmą laive. Nesvarbu, tu ant bako, prie „pianino“ ar gervės, atlikdamas veiksmą, taip atiduodi save, jog lieka tik pats veiksmas ir nieko daugiau.

Tiesa, jausti laivą mokomės ne tik dirbdami. Per beveik savaitę ant denio, ko gero, jau visi įpratome nepastebėti jachtos siūbavimo ir judėti drauge su ja. Įgudome miegoti kietai it vaikai, bet girdėti tai, kas svarbu – vachtos pradžią ar reikšmingus pasikeitimus. Įpratome gyventi ne paromis, o vachtomis. Tai kitas buvimo būdas, kurį diktuoja laivas. Mums belieka jį priimti – visu kūnu ir protu. Priimti ir mėgautis.

Žinodami, kad iki Portugalijos krantų liko nedaug, būtent tą ir darom. Budinti vachta – su genakeriu prieš akis ar brasu rankoje, besiilsinti – su vyno taure ir Dariaus V. gurmaniškais šedevrais. Galų gale su improvizacijom, eksperimentais ir dideliu noru praktiškai pasitikrinti, ką per šios savaitės pamokas išmokom.

„Aiste, varyk visus dešimt mazgų“,- sako man Tomas, naktį pasilikęs paskutinėje mūsų vachtoje. „Neblogas noras,- galvoju,- kai vėjo – vos 12. Bet pamėginkim.“ Tačiau kad ir kaip stengiuos, laivo greičio skaičiukas aukščiau 9.7 nekyla. Žiūriu, Darius P. su Tomu jau sąmokslauja – pasitarę timpteli mūsų pačių ką tik savarankiškai iškeltą priekinę burę ir susikaupę žiūri į rezultatą. Tvirčiau suspaudžiu vairą rankose, pasiruošus išspausti kiekvieną mazgo dalelę. 9.8 – 10 – 10.3 – važiuojam! Tomas vėl reguliuoja burę: 10.5 – 10.7 – 11! „Ei, gal jau stabdyk? Persistengti nereikia“,- juokiasi. Tačiau visi supranta, kad stabdyti jau per vėlu. Ir nors žinom, kad atsibudus Linkui ir Simui už šias savo improvizacijas atsiimsime velnių, džiaugiamės kaip vaikai gavę progą savarankiškai išsikelti ir sureguliuoti burę bei išspausti iš situacijos, kiek atrodė įmanoma. Džiaugiamės todėl, kad galbūt kažką iš tiesų išgirdom ir įsiminėm. Galbūt pagaliau išmokom pajausti.

2016-09-28-14-54-22

Genakerio džiaugsmai

Pasitinkam naktį

 

6. Apie gyvenimo skonių grynumą

„Tu privalai paragauti kiekvienos iš šitų jūros gėrybių. Pamatysi, jos atskleidžia vis kitokį jūros skonį“,- sako man Darius V., kai prieš mūsų įgulą ant stalo išsirikiuoja šviežutėliai krabai, omarai, krevetės, langustinai ir austrės. Pusės šito gėrio aš net mačius iš arti nesu, ką jau kalbėti apie ragavimą. Tačiau štai šįvakar, paskutinės mūsų bendros vakarienės metu, kažkur Kaskaiso žuvų turgaus restorane ne tik paragausiu, bet ir šį tą sužinosiu iš mūsų įgulos kulinaro. Juk Darius V. per šią savaitę daugybę kartų įrodė, kad moka ne tik gaminti, tačiau ir šnekėti apie maistą taip, jog įtikina jį esant vienu iš pasaulio stebuklų.

„Pradėk nuo šito,- sako ištiesdamas man langustiną, kuris dar net juda užlašinus citrinos,- nebijok, kad žalias. Labai gerai, kad toks – skonis mažiau sugadintas, grynesnis.“

„Taip,- galvoju su šypsena,- būtent grynas jūros skonis yra tai, ką šią savaitę ragavome kasdien visomis juslėmis“. Neapdirbta, nepagražinta, tikra – visa tai, ką, kaip sako Tomas, anglakalbiai sutalpina į žodį „raw“ – būtų galima pasakyti apie mūsų etapą. Turėjom ir stiprių vėjų ir štiliaus, laviruotės ir pavėjinių kursų, gavom rifuoti grotą, iškelti bei valdyti ričerį, štorminį stakselį, genakerį. Tačiau svarbu ne tik tai, ką mums atsiuntė Biskaja. Daug svarbiau tai, kaip mes visa tai pasitikome. O pasitikome, manau, drauge, atvirai ir su ryžtu.

Galbūt nebuvo lengva, bet buvo tikra. Taip tikra, kad paskutinįjį rytą visiems sunku palikti laivą. Kiekvienas randame dar kokį pretekstą pasėdėti saulės atokaitoje ant denio ir šnektelti vieni su kitais taip minutei ar valandai nustumdami tą metą, kai reikės grįžti į kranto pasaulį. Nežinau kodėl šis laivas veikia kaip magnetas. Gal todėl, kad pamatėm, kiek daug galima patirti ir išmokti per vieną savaitę. Gal todėl, kad aiškiai pajutome, jog žvilgsnis, žodis ar veiksmas čia gali būti tiesūs ir atviri kaip niekur kitur. Gal todėl, kad vandenyne pats kranto pasaulis tampa skaidresnis. Juk gali būti tikras, kad tai, kas po jūros dezinfekcijos vis dar džiugina ar graužia, yra išties svarbu, o visa, ką ji išplovė, – niekai. O gal tiesiog...

„Todėl, kad čia nėra blogų žmonių. O jei tokių atsiranda, ilgai neužsibūna“,- tvirtai nukerta Tomas. Labai noriu tuo tikėti. Todėl pagaliau atėjus metui už nugaros uždaryti marinos vartelius, turiu iš visų jėgų laikytis, kad neapsisukčiau ir nepatraukčiau atgal. „Chebra, čia jums bus ne kulinarinė kelionė“,- prisimenu, kaip aptarinėjant buitinius dalykus protino mus Simas dar prieš paliekant Anglijos krantus. Jis buvo teisus. Ši savaitė buvo daug daugiau nei kulinarinė, ji buvo gurmaniška. Visomis pamokomis, patirtimis ir skoniais, kuriuos, tikiu, kiekvienas iš mūsų priminsime dar ilgai.

Etapo įgula:

I vachta (00.00-4.00): Simonas Steponavičius, Tomas Kairys (vachtos vadas), Darius Velička, Arūnas Kasparavičius

II vachta (4.00-8.00): Darius Pilkionis, Nerijus Juodelis (vachtos vadas), Gediminas Gribulis, Aistė Noreikaitė

III vachta (8.00-12.00): Linas Ivanauskas (Linkus), Linas Jarašūnas (vachtos vadas), Jaunius Jakaitis

Visos nuotraukos ir vaizdo įrašai - įgulos narių.