„Les Voiles de Saint Barth 2012“

03-25
Valanda iki skrydžio, 2km iki oro uosto, viskas pagal planą: Norbertas pažadintas, mes jau beveik vietoje – jokių nesklandumų. Tačiau mūsų taksi vairuotojas, kažką murmėdamas panosėje, stabdo automobilį šalikėlėje. „Nuleido padangą“,- sako ir jo žodžius tvirtina ratlankio bildesys lauke. „Na ką, rytinė mankšta?“,- klausia Aušrys, ir mes pasileidžiame sparčiu žingsniu oro uosto link. Vėluojame ne daugiau kaip minutę nuo sutarto laiko ir įcheck-in eilę stojame vieni pirmųjų. Už mūsų rikiuojasi ilgiausia eilė: vieni – su didžiulėmis kuprinėmis, kiti – keisčiausių formų nešuliais, kuriuose slepiasi muzikos instrumentai, banglentės ir dar nežinia kas. Akivaizdu, kad ne mes vieni susiruošę įdomiai leisti ateinančias savaites.
Alvydo nešulys taip pat kelia susidomėjimą, juolab, kad keistai išlenktą metalo lakštą mėgina įsinešti kaip rankinį bagažą. „Kliuzas,- nė nemirktelėjęs sako nieko nesuprantančiam darbuotojui,- laivo detalė, draudžiamų daiktų sąraše nėra.“ Darbuotojas vis dar nelabai supranta, bet neturi ką pasakyti, nebent – „Na gerai, eikite.“ Taigi einame ir, įsėdę į lėktuvą Vilniuje, pradedame savo skrydžių maratoną. Paliekam naktį Lietuvos sostinėje, rytą pasitinkame virš Varšuvos, apie pietus leidžiamės Paryžiuje, iš kurio pagaliau sparnus kreipiame Gvadalupės link. Vienas, du, trys kilometrai virš žemės paviršiaus, kilti nustojam tik ties dešimtimi, kai jau seniai mėgaujamės prancūziškais sūriais ir vynu on board. Mėginame įsisavinti ir prancūzų kalbą, tačiau net išmokę skirti cacahuèttesnuo chaussures suprantame, kad šios kalbos įgūdžiais susirūpinti reikėjo truputį anksčiau nei likus 8 valandoms iki nusileidimo prancūzų užjūrio teritorijoje. Naudos iš pamokų gal ir nedaug, bet juoko užtektinai, o tai, lekiant beveik 1000km/h greičiu virš vandenyno veikia kaip raminamieji. Guadalupėje leidžiamės jau temstant ir, pagaliau pasiekę Ambersailą, sveikinamės su Linkumi ir Gintu.
Nežinau, ar gali būti kas geriau už salos žiburius prieplaukoje ar už naktinį brizą švelniai glostantį laivo šonus po karštos dienos. Šįvakar nepajėgiu norėti nieko daugiau, nebent miego, kuriam pasiduodu viena ausimi vis dar klausydama nuo denio sklindančių pasakojimų apie Šiaurės jūrą ir kartas nuo karto prapliumpančio lietaus.

Vakaras Karibuose

03-26
Ankstyvą rytą alkis gena iš marinos miestelin. Rytas tikrai ankstyvas, nes be suvargusių benamių šunų gatvėse ir milžiniškų tarakonų pašaliuose nieko nesutinkame. Kavinėje mums, deja, be poros puodelių espressonieko daugiau pasiūlyti negali. Tik po geros valandėlės gyvenimas čia ima po truputį busti ir juodaodė padavėja atneša le petit déjeuner à la française - riekę batono, gabalėlį sviesto ir lašą uogienės. Kaip Karibams pusryčiai kukloki, tik kaina už juos ne.

Norint išsinuomoti transporto priemonę taip pat tenka pavargti, tačiau po poros valandų visi devyni jau mėginame sutilpti septynviečiame automobilyje. Susigrūdę ir persilankstę mėginam judėti aplink salą, stebėdami pro šalį bėgančius vaizdus, o kai žingeidumą pagaliau ima slopinti rūpestis dėl tirpstančių kojų, stojame pietums.
Jau ryte supratome, kad be prancūzų kalbos čia susišnekėti beveik neįmanoma ir, nors užeigos šeimininkas intensyviai purto galvą šūkaliodamas „Ne pas! Ne pas!“, nesinori tikėti, kad jis čia taip „svetingai“ mus pasitinka, tad kaltę verčiam kalbos barjerui ir mėginame perklausti, ką jis mums galėtų pasiūlyti pietums. Kai audringas „Ne pas!“ ima skambėti jau beveik grasinančiai, įsitikinam, kad nieko. O kaip su gėrimais? Šeimininkas užverčia akis ir ima kažką malti prancūziškai. Panašu, jog nei maisto, nei gėrimo čia negausime – reikėjo susitarti iš anksto telefonu. Po tokio svetingo sutikimo mums nelieka nieko kito, kaip tik gražiuoju pasišalinti. Laimei, netrukus sustojame kitoje užeigoje, kur papietavę stebimės vis dar telpantys tame pačiame septynviečiame automobilyje. Deserto stabtelim kakavos muziejuje, o po to, nutarę truputį pajudėti, vaikštinėjam džiunglių taku tarp lijanų, didžiašaknių medžių ir nematytų žiedų. Beveik pagailsta, kai takas baigiasi, ir po truputį leidžiantis tamsai tenka traukti marinos link.


03-27
Kad ir kada nueitume miegoti, atrodo, protas vis dar veikia Lietuvos laiku ir vos prašvitus diktuoja organizmui, kad jau vidurdienis. Tačiau šiandien mums tai į naudą. Lengvai papusryčiavę ir aptarę dienos planą skirstomės pozicijomis laive – kas prie pianino, kas prie bakštagų, kas ant bako, kas prie vairo... Dauguma jau bent kartą buriavę Ambersailu, bet yra ir visai naujų žmonių, kuriems, ko gero, net  pavadinimai nieko nesako. Bet kuriuo atveju, kiekvienas gauname instruktažą apie savo prerogatyvas. Visi suprantam, kaip atsakingai reikia žiūrėti į savo poziciją, juk kiekviena jų neatsiejamai susijusi su kita, taigi ir su bendro darbo rezultatu – net smulkiausias veiksmas, mažytė detalė gali grįžti dešimteriopai – tiek teigiamai, tiek neigiamai. Ir nors, atrodo, aiškiai pasakyta, ką reikės daryti, puikiai žinau, koks iliuzinis šis aiškumas – išgaruos tą pat akimirką, kai ims vykti veiksmas, kai turėsim ne paprasčiausiai atlikti tai, ką reikia, o atlikti tai laiku, tiksliai ir maksimaliai gerai. Kiekvienas teorinis modelis, kuriuos dabar mėginame susikonstruoti, grius, vos pasikeis mažiausia detalė – banga, vėjo kryptis ar greitis. Ir visa tai puiku, taip turi būti, kitaip buriavimas nebūtų gyvas dalykas, reikalaująs ne tik gilaus išmanymo bei patirties, bet ir improvizacijos, reakcijos, gebėjimo dirbti drauge su kitais. Problema ta, kad viso šito turėsime išmokti per savaitę, o pirmoji treniruočių diena parodo, kad darbo bus daug.


Tikriausiai daugelis mūsų Linui ir Gintui atrodom kaip pirmokėliai, mėginantys parašyti žodį „košė“ ar ąsa“ bei vis pamirštantys, kad „š“ reikalauja paukštelio, o „ą“ nosinės. Nepaisant to, kiekvienas kantriai pataisomas, kiekvienam paaiškinamos jo klaidos, parodomas pavyzdys ir papasakojami net elementariausi dalykai – kaip užsidėti virvę ant gervės, koks vėjo kampas laviruotėje, kur ir kaip segti burę prieš ją keliant... Po kurio laiko patarimai virsta klausimais ir išgirdę Gintulio „Na tai kur dabar plauki?“ ar „Ką dabar darai?“ jau bandome mąstyti ir suprasti – „Pala, pala, juk išties ne taip sakė, juk kitaip reikia...“ Taip per keletą valandų susipažįstame su savo darbo vietomis ir suvokiame, koks darbas laukia.
Vakarėjant prie Dominikos krantų mus pasitinka vietiniai – vienas siūlo palydėti iki inkaravimosi vietos, kitas – jau pravesti ekskursiją po salą. Nusivylęs mūsų abejingumu dar perklausia „No job for me today?“ No job, šiandien mes ilsimės. „Ok, so I come back tomorrow.“,- šūkteli ir nuskrieja ieškoti naujų aukų.
O mes išties ilsimės. Įlanką ima gaubti tamsa, kurioje vos begaliu įžiūrėti padūmavusius salos kontūrus. Greitai ją esant byloja tik nesuskaitomos žiburių eilės pakrantėje. Ir mes paskendę tamsos vidury virstame vienu iš tų žiburiukų, tylomis skelbiančių apie gyvenimus, kuriems teko laimė šįvakar atsidurti čia.


03-28
Ryte, sklaidantis rūkui, statūs Dominikos šlaitai išnyra priešais mus visu savo dydžiu. Net nuo vandens ji atrodo įspūdingai – žaliuojantys kalnai su kur ne kur prasimušančia uolėta plike bei siauros gyvybės juostelės pakrantėje. Grįžus vakarykščiam žmogeliui, siūlančiam ekskursiją po salą, ilgai nesimaivome ir sutinkame. Šis patenkintas tikina, jog nusprendėm teisingai, esą jis savo namų kelius žino daug geriau nei mes. Ir jis visiškai teisus, mat saloje visi važiuoja kaip nori – kelio ženklų nematyti, kartais sunkiai įžiūrimi ir patys keliai, kuriuose apie save prieš posūkį būtina pranešti garso signalu, jei nenori priešpriešais atvažiuojančio automobilio būti pastūmėtas žemyn bedugnėn. Nors tiesą sakant, net ir tai gali neišgelbėti nuo liūdnos baigties.

O kur dar džiunglių keliukai, kuriais jau keliaujame pėstute. Be gido jų nei rastume, nei sugebėtume jais praeiti. O dabar, vedami juodaodžio Džeko, pasineriam į laukinį salos gyvenimą – ragaujame kokosus ir bananus, prisiskiname citrinžolių, išmokstame atpažinti kaučiuką, kavamedį, bent keletą skirtingų vaismedžių. „You can survive without a dollar in a pocket for a week in this forrest.“,- sako Džekas. Tikiu, kad ne tik išgyventi, bet ir pagyventi. Argi ne puiku būtų rytais šokinėti nuo uolų ir čiuožinėti kriokliais, pietums pasirinkti ananasų ir pasiraškyti bananų, vakarais gurkšnoti citrinžolių arbatą... Trūktų nebent romo. Tikriausiai todėl ir traukiame atgal į civilizaciją.

Pietaujam pas gido pusseserę, tačiau ilgam karibietiškam tinguliui nepasiduodam. Vos spėję ištuštinti alaus stiklines traukiam toliau. Riedam nemažą ratą šiaurinėje salos dalyje. Vietinių miestelyje stebim tradicinius jų šokius, kai kurie, neatsispyrę šokėjų žavesiui, net išdrįsta šokti drauge. Tik temstant už savęs palikę visą laukinį salos gyvenimą grįžtame ten, iš kur šįryt pradėjome kelionę. Po vakarienės pas juodaodę močiutę „Blue Turtle“ restoranėlyje, Džekas parplukdo mus namo.

Žodis "namai", kaip sako Alvydas, išsprūsta beveik nevalingai – kitaip neišeina. Gal todėl, kad retas kuris bent kartą ant Ambersailo užlipęs nenorėtų sugrįžti, o gal dėl to, kad būdamas čia savotiškai prisiriši prie visko, kas kitam keltų tik nerimą – kietų gultų, siaurų praėjimų, siūbuojančio denio... Tikriausiai bepigu man taip šnekėti į visa tai pasineriant vos porai savaičių, tačiau tiesa ta, kad šios pora savaičių atrodo kaip nuostabiausias dalykas, kuris gali nutikti paprastam žmogui.

03-29
Pusryčiaujam pas tą pačią močiutę, kuri vien dėl mūsų sutiko ateiti į darbą anksčiau ir iškepti tikrų tikriausią naminę kiaušinienę. Gaunam žinią, jog Simas siunčia velnių, kam tinginiaujam, o nesitreniruojam. Nors kažin kiek buvo to tikro tinginiavimo. Kažkaip rodosi, kad čia slypi mažytė gudrybė – nematoma, bet kaip visad tiksli Alvydo rankos pagalba komandos lipdymui. Vis dėlto šiandien jau tikrai laikas treniruotėms.
Jų pradžia, tiesa, sunkoka – atrodo, užmiršome beveik viską, ką išmokome praėjusį kartą. Klaida seka klaidą ir iki sklandžių manevrų mums toliau nei toli. Vietoj gražaus halso gikas laksto kairėn dešinėn, vairininkui vis bandant išsiaiškinti, iš kurios pusės tas bjaurybė vėjas taip neaiškiai pučia; bakštagistas miega, kitas bando jį pažadint; Linkus, vis dar tikėdamasis talentų proveržio, sako „Taigi jūs buriuojat dabar, o ne aš“,- bet galų gale neištvėręs imasi tvarkyti chaosą vaikų darželyje. „Džiaukitės, kad vėjo nedaug, kitaip jau gulėtume apsivertę su tokiu halsu“,- sako Gintulis. Visi it po šalto dušo, bet pasiryžę pasitaisyti.


Mėginam toliau. „Pasiruošt vendui!“ rikteli vairininkas ir visas laivas vėl sujuda, nebent nuo laivo priekio atsklinda pavėluotas „Kam kam tokiam ruošiamės?“, tačiau jį nutraukia nuo bakštago atskriejantis „Saugu!“ ir laivas venduoja. Pora minučių poilsio ir vėl komanda: „Pasiruošt vendui!“ Nėra ko tinginiauti, komanda, sportuojam, sportuojam. Keičiasi vairininkai, šlifuojami manevrai ir taip kelias valandas be sustojimo – vendas, krentam, halsas, halsas, kylam, vendas...
Lėtai, bet mokomės iš savo klaidų – nesuvenduoti per anksti, neperkristi po vendo, nesustoti leventikyje, mokomės matyti ir girdėti vienas kitą bei jausti laivą, o svarbiausia – mokomės visa tai daryti vienu metu.
Saulei jau perkopus zenitą visi sukaitę sėdi antvėjiniame borte, vanduo keliauja iš rankų į rankas, tikriausiai pirmąkart laive tokia tyla. „Ar visiškai beviltiška?“,- klausiu Lino. „Ne, tikrai ne visiškai...“ „Tik truputį“,- norisi pridurti. Tačiau nėra ko norėti, nebent dar poros savaičių treniruočių vietoj tų poros mums likusių dienų.
„Užteks ilsėtis, keliam genakerį“,- kažkas nutraukia nelinksmas mintis ir visi vėl šoka ant kojų. Vėjukas geras, visad apie dvidešimt mazgų, rankos vairuojant dirba beveik kaip ant kavamalės - po pusvalandžio prie šturvalo ištiestos virpa. Ir vos spėji prisėsti poilsiui, vėl išgirsti: „Gal pahalsuojam?“ Atsisakti tokio pasiūlimo juk negali - halsuojam... Intensyvumas neslopsta, o darbo apsukos lėtėja, bet Gintulis ramina: „Nebijokit, per regatą bus Simas, po jo bliat visi viską greičiau padaro.“
Temstant nuovargis pakerta visus, aktyvios treniruotės baigiasi ir, daliai nuėjus miegoti, dalinamės vachtomis. Šiaurės link mus lydi delfinai ir skraiduolės, virš galvų švyti žvaigždynai, apačioje – planktono ganyklos. Aplanko ramybė, kuri tikriausiai ir įmanoma tik čia, tik naktį, tik stovint už vairo ir jachtos nosį kreipiant į blyškią salos pašvaistę horizonte. Skendim visiškoje tamsoje, ratuku sukasi romo stiklinė ir pokalbiai, po kurių negali pasakyti, apie ką kalbėta, bet į kuriuos visada malonu įsilieti ir po kurių visuomet tampa savotiškai gera – tarsi mažuoju rankos piršteliu prisilietus prie gyvenimo paslapties.

03-30
Bangelės apie Saint Kitts and Nevis ilgai miegoti ryte neleidžia, tačiau keliauti į krantą nesinori, todėl keliam bures St. Martino link. Bangos nerimsta, vėjas kyla, kažkodėl prisimenu beveik prieš metus Simo pasakytus žodžius, kad tokiu oru reikia buriuoti su daina.
Šiandien nusiteikimas treniruotėms apslopęs, tad savo postų nepalieka tik vairininkai, kiti patogiai įsitaisę antvėjiniame borte dalinasi juokais, istorijomis ir citrinžolių arbata. Per jachtos nosį kartas nuo karto atsirita bangų purslai, apie pietus trumpam prakiūra ir dangus, tačiau niekas net nekyla ieškoti priedangos – visa tai niekis, neatsiejama ir būtina dalis nuotykio, kuriame gyvename jau visą savaitę. Įdomiausia, kad mėgindamas paaiškinti, kas čia tokio malonaus visą dieną sėdėti šlapiais, druskos išbalintais drabužiais supant jachtai, porą parų iš eilės nematyti dušo ir apskritai atsisakyti kone visų civilizacijos malonumų, būsi mažų mažiausiai palaikytas keistuoliu. Kad ir kaip stengtumeis, sunku rasti žodžių, kuriais pavyktų išsakyti, dėl ko visa tai, kas kitus gąsdina, stebina ar atbaido, vos atsišvartavus netenka jokios reikšmės. Nereikia nė klausti, tą patį sako akys įgulos – tų, kurie vos prieš savaitę sėdėjo ofisuose, vilkėjo kostiumus ar darbavosi įsmeigę akis į kompiuterio ekraną. Šiandien visa tai kažkur toli, kitame pasaulyje, o čia – tik bangos, vėjas, halsai, vendai, brasai ir šotai. Kol pasiekiam krantą tai tampa vieninteliu dalyku pasaulyje, o jei ne – vairininkas važiuoja kelis ar kelioliką laipsnių į šoną, baumanai pameta burę, o bet kokios viltys regatoje nebūti paskutiniais barstomos vėjais.
Tačiau šiandien viskas gerai – halsai nestringa, klaidų nedaug ir į  St. Martiną spėjame laiku.


03-31
Šiandien siekiame maksimalios pažangos – vakarop teks pasirodyti Simui, kiek sugebėjome išmokti per tas kelias dienas. „Užmirškite skaičius“,- sako Linkus ir edukaciniais tikslais išjungia prietaisus. Iš pradžių atrodo, kad visai nebeaišku, kur plaukti - juk aplink tik vanduo. Iš kur žinoti, koks vėjo kampas? Kaip netyčiom nesuvenduoti? Kaip plaukti pakankamai aštriai? Akys laksto, mintys sustoja, rankos stipriau sugniaužia vairą. Tačiau nelikus alternatyvos, norom nenorom imi stebėti vėjarodžių judėjimą pavėjinėje ir antvėjinėje burės pusėse, mėgini suvokti, kaip stipriai judėjimą paveiks banga, bandai pasirinkti akimis orientyrą horizonte, galų gale – pajausti laivo judėjimą. Taip pamažu pamažu imi suprasti, kad galima pasveikti nuo priklausomybės prietaisų skaičiukams. „O ką aš jums sakiau?“,- galėtų ištarti Linkus, bet tik tyli ir šypsos.
Popiet link mūsų, besiilsinčių netoli St. Martino krantų, pajuda balta valtelė su baltu žmogumi ir po keliolikos minučių jau spaudžiame ranką Simui. Kažkodėl man atrodo, kad būtent jo užtikrintumo, tiesumo ir savotiško griežtumo mums truputį trūko. Todėl vakare, matant jį besišnekučiuojantį su Linkumi arba klausantis ironiškų pastabų apie aukštas mūsų viltis regatoje viskas pamažu stojasi į savo vietas. Viskas bus gerai, - kirba mintis, - padarysim, kad būtų gerai.


04-01
Rytas prasideda trumpu Simo instruktažu, Norbertas jį atsakingai susikonspektuoja. Gal ir gerai – turėtų pabosti nuolat kartoti tą patį ir vis matyti daromas tokias pat klaidas. Dabar bus galima kaip rytinę maldelę pasiskaityti patiems. Tik nežinau, kiek kartų tektų skaityti, kad pagaliau viską darytume gerai, nes kol kas prieš kiekvieną, per kiekvieną, o dažnai ir po kiekvieno manevro atlaikome sodrių žodžių virtinę. Veikia kaip šaltas dušas, bet, ko gero, svarbiausia, kad veikia. Per pirmąją savaitę taip pripratau prie tokios šnektos, kad prireikia išties stipraus pasakymo ar adresuoto tiesiai man, kad išvis atkreipčiau dėmesį.
Nors pačiai jis atrodo keistas, gal ir galiu suprasti, kodėl pastaruoju metu taip dažnai susiduriu, išgirstu ar tiesiog jaučiu tvyrant neištartą klausimą „Tai kaip gi tu taip - viena mergina jachtoje?“ Kaip gi aš taip? Labai paprastai, ko gero. Manau, Daktaras galėtų patvirtinti, kad „mergina“ nėra diagnozė. Būti mergina nereiškia, jog negali imtis kokių nori veiklų, kad ir kas tai būtų – mezgimas, tapymas, buriavimas... Nejau atrodo, jog negalima vieną vakarą vilkėti vakarinę suknelę ir avėti aukštakulnius, pavyzdžiui, saloniniame vakare, o kitą su sportbačiais ir šortais sėdėti jachtoje? O jei tai išties taip stebina, norisi perklausti, iš kokių gi pavyzdžių susiformuojamas toks ribotas stereotipinis merginos įvaizdis? Ne visos mes užaugome ant auksinių lėkštučių, bijodamos to gyvenimo, kuris siūlo nuotykius, nes, neduokdie, plaukas nuo galvos nukris, o tai, jog mėgstam ir vertinam, jei mums paduoda ranką ar atidaro duris, nereiškia, kad negalėtume to padaryti pačios. Ir jei išties ko nors noriu, kažin ar vien tai, jog būsiu vienintelė mergina, apskritai gali būti argumetas vertas didesnio svarstymo. Man šis skirtumas nėra tiek reikšmingas, kai išlieka labai paprastas dalykas – elementari žmogiška pagarba kitam, kad ir kas, kad ir koks, kad ir kur jis būtų.


Tiesą sakant, ši sąlyga būtina bet kokiai darniai komandai, nepaisant to, kokius skirtingus žmones ji vienytų. O juk būtent tai kol kas yra mūsų vienas pagrindinių siekų, kuris po burėmis, ko gero, neišvengiamas. Kiekvienas sau atskirai galime būti karaliai – patys šauniausi, protingiausi, gražiausi... Tačiau komandoje svarbu ne tau ar man būti šauniausiu, tačiau mums visiems tapti dalimi to, kas šauniausia. Šitai reikalauja noro ir trupučio pastangų. Visų pirma, kur nors po gultu toms porai savaičių paslėpti savo karūną, neraginamam padėti atlikti kad ir kokį smulkmenišką darbelį, kartais patylėti vietoj to, kad mesteltum ką nors nepamatuoto, gerai pagalvoti, ar tikrai būtina priekaištauti  tam, kuris netyčiom mestelėjo, o kartais tiesiog pažiūrėti kitam į akis ir paklausti „Kaip sekasi?“ Tačiau svarbiausia – privalome rasti nors vieną bendrą dalyką, kuris mus vienydamas ne niveliuotų ir verstų išsižadėti to, kas esame, bet skatintų priimti kitą ir atskleisti geriausia, ką turime patys. Vienareikšmiškai to dalyko įvardinti neišeitų, o ir nereikia. Vienam tai – pergalė, kitam – nuotykis, trečiam – tiesiog buriavimo malonumas. Kad ir kaip varijuotų šie individualūs  suvokimai, visi jie sukasi apie vieną ašį, dėl kurios kiekvienas sąmoningai rinkomės atvykti būtent čia ir dėl kurios kiekvienas turėtume pasistengti, kad ano sprendimo nereikėtų gailėtis.
Manau, būtent tai ir darome. Bent jau buriuodami tai tikrai – užmirštame ne tik tai, kas liko krante, užmirštame pietus, nekreipiam dėmesio į karštį, nepastebim mėlynių ar nubrozdinimų, spjaunam į viską, kas galėtų mums sutrukdyti. Tie keli patyrę žmonės, rodos, persiplėštų, jei tik galėtų, kad viskas vyktų sklandžiai, o visi mažiau patyrę, ypač kulminacinėmis manevrų akimirkomis, atiduotų daug, kad tik ta nedidelė patirtis ir visos turėtos treniruotės duotų akivaizdžius rezultatus dabar. Ir nors ne viskas pavyksta, ko gero, nė vienas nedrįstų teigti, jog netobulėjam – suprantam daugiau, klaidų darom mažiau, į naujus dalykus reaguojam greičiau ir imliau. Jei turėtume dar porą savaičių, o ne vieną dieną, galbūt galėtume drąsiau kalbėti apie savo galimybes. Kol kas dar gana didelę dalį vilties gerai suplaukti sudaro tikėjimasis trupučio sėkmės.
Vakariniame treniruotės aptarime mėginame išsiaiškinti, ką dar galime padaryti, kad kuo daugiau tos sėkmės pajėgtume susikurti patys. Galbūt čia nenoras demotyvuoti, galbūt išties treniruotė nebuvo prasta, bet Simas įvertina mūsų komandą visai teigiamai. Turistai, žinoma, bet vis dėlto komanda, ir dar tokia, kuri pasiryžusi pakovoti dėl pergalės, o ne šiaip paplūduriuoti regatos distancijose dėl įdomumo.
Sustoję prie St. Barthe gyvenančio lietuvio Mariaus bojos, keliamės į krantą vakarienės, kurios šiandien jaučiamės nusipelnę. Tačiau baltos restoranų staltiesės vos nušokus nuo denio netraukia, o rasti paprastesnę vietą vakarienei, St. Barthe pasirodo problematiška. Salelė nedidelė, vos 7000 gyventojų, tačiau prabangesnės vietos tektų gerokai paieškoti. Prabanga čia spindi kiekviena blizganti vitrina, kiekvienas gatvės kampas ir kone kiekvienas praeivis. Kita vertus, užmerkus akis prieš restoranų kainas, jachtų ir vilų prabangą, Nida tokiam kurortiniam miesteliui mažai kuo nusileistų, nebent tuo, kad vasara čia trunka ištisus metus. Galų gale, kad ir kokią skanią vakarienę valgome krante, nuo Ambersailo denio stebti tekantį mėnulį žymiai jaukiau.

04-02
Paskutinioji treniruotė prieš varžybas gal ir nelabai intensyvi, tačiau pakankamai vertinga technikai šlifuoti, o technika, kai reikia sugaudyti ne tik mazgus, bet ir jų dešimtąsias dalis, ne tik minutes, bet ir sekundes, tampa itin svarbi. O juk būtent tai reikalinga iškėlus genakerį – sugebėti išnaudoti kiekvieną škvaliuką, kiekvieną jo sekundę, kiekvieną jūrmylės dalelę, kurią pūstelėjus galim nemažindami greičio čiuožtelti pilniau. Taip besitreniruodami pasiekiam St. Martino krantus ir grįžtam atgal. Iš pradžių dar turėjome minčių pasiimti keleivę – Manto žmoną Ingą, tačiau nesusiderinus laikams ji mus pasitinka jau grįžusius St. Barthe.
Tarp didžiulių prabangių jachtų St. Bartho prieplaukoje Ambersailo stiebas atrodo neįtikėtinai mažas, o jis pats – gerokai gyvenimo matęs. Tačiau gal būtent jo gyvenimo istorija kelią tokį didžiulį susidomėjimą, kad jau artėdami prie krantinės galim pasijusti lyg lipdami ant podiumo – į mus nukreipti ne tik smalsuolių žvilgsniai, bet ir fotoaparatų blykstės. Ši savotiška pompastika tokia netikėta, kad kelia šypseną. Tačiau Simas išlaiko rimtį ir tylomis, užtikrintai prišvartuoja Ambersailą. Smalsuoliai dabar jau sužavėti – kas tiesia ranką pačiupinėti legendinį volvo 60, kas vis dar stebi iš tolo, niekaip negalėdamas atplėšti akių, kas prašosi nufotografuojamas. Gyvenimas čia kaip viešojoje aikštėje, bet per kelioliką minučių priprantam būti nuolatinio dėmesio centre ir  to tiesiog nebepastebim.

Mūsų dar laukia nemažai darbų, visų pirma, paruošti jachtą varžybos – išnešdinti iš jos kiekvieną nereikalingą gramą (nuo gelbėjimosi plaustų iki dantų šepetėlio), kuris galėtų mus stabdyti lenktyniaujant. Per porą valandų darbo Ambersailas ištuštėja neatpažįstamai, sunku patikėti, kad tokiame mažame plote gali tilpti tiek daug daiktų.
Po vakarienės kopiam į kalną, kurio viršūnėje stovinti vila regatos savaitei taps mūsų namais. Kad ir kaip sunkiai dėliojasi kojos, kad ir kaip vilioja mintis prisėsti ant kelkraščio ir pareikšti, jog daugiau nė žingsnio, visa atperka jau ta vienintelė akimirka, kai iš užu posūkio nuo viršūnės atsiveria didžioji dalis salos su įlanka, miesteliu bei jachtų prieplauka. Peizažas pakerta kojas labiau nei tie užkopti metrai ir sutikčiau dar ne kartą taip sulakstyti žemyn ir aukštyn, kad šitai vėl išvysčiau. Tačiau džiaugiuosi, jog to nereikia, galima tiesiog prisėsti terasoje ir akimis gerte gerti išsiliejančias vakaro spalvas, slenkančią nakties juodumą ir, rodos, beorėje erdvėje plūduriuojančias švieseles. Nebereikia nė romo kokteilio – toks gyvenimas „veža“ ir grynas.

 

04-03
Nežinau, ar prieš varžybas vis dar jaudinasi Simas arba Linas su savo begaline patirtimi. Nežinau ir dėl tų, kurie jau turi bent šiokios tokios patirties regatose, tačiau aš ir, tikiu, daugelis kitų nuo pat ryto jaučia tą pakilią įtampėlę. Tai, žinoma, ne baimė ir net ne nerimas, tiesiog gerokai padidėjęs  dėmesingumas ir nenuslūgstantis įsitempimas. Likus porai valandų iki starto visi pasinėrę į save slampinėja aplink laivą kartkartėm persimesdami pora žodžių ar lengvu juoku. Tas laukimas, atrodo, sunkiausioji dalis, nes, pagaliau pajudėjus starto linijos link, visi randa kuo užsiimti ir ryto įtampėlė virsta darbu.
Pokšteli šūvis nuo teisėjų laivo – iki starto liko aštuonios minutės – sukam lengvus ratus palei starto liniją...
Keturios – visi mintyse kartojasi savo prerogatyvas, Gintulis su Marium intensyviai nagrinėja distancijos jūrlapį, Simas perima vairą...
Minutė – visi sėdi antvėjiniame borte, susikaupę ir mėgindami suvokti, kas vyksta, jachta įgauna pagreitį ir -
startuojame.
Laiku, tiksliai, gerai.


Tačiau tai tik pradžia. Tuomet – intensyvios minutės laviruotėje, kai persisvėrę per antvėjinį bortą stebim artėjančius konkurentus. Tie net sugulę ant denio, kad sumažintų pasipriešinimą. Deja,  jei spėjo apsidžiaugti tais metrais, kuriais mus prisivijo, tai apsidžiaugė per anksti – pūstelėjus škvaliukui drąsiai paliekame juos užnugaryje. Lygiai taip po kelių minučių mus užnugary palieka milžinas Rambleris, pralėkdamas pro šalį it su nematomu motoru. Kad ir konkurentai, kad ir lenkia, neišeina nesižavėti tokiu jų greičiu ir jėga. Lygiai kaip ir mūsų klasės „Defiance“ bei „Decision“ darbu, kuriuo jų įgulos sugeba keliskart kompensuoti ir teigiamais rodikliais paversti savo trūkumus.
Laviruotės etapas artėja į pabaigą, Simas iškelia mintį pakelti „kalę“. Ši nebūtų „kalė“, jei jos neprireiktų sudėtingiausiose situacijose, o prireikus, jei lengvai išsikeltų. Lyg nujausdamas Martynas jau kuris laikas vis mesteldavo, kad geriau jau jos mums nereikėtų, tačiau, žinoma, prireikia. Tačiau vietoj tų kelių minučių, kurias su ja galėjome išlošti, taškyte ištaškome jas mėgindamikalę iškelti, o po to neišsiskleidusią nuleisti. Įtampa nuo denio žiežirbomis laksto ir vos vos aprimsta, kai pagaliau išsikėlę genakerį leidžiamės pavėjui.


Prie šturvalo stoja Norbertas ir, nors padaro keletą klaidų, nusipelno pagyrimo už pastangas ir sugebėjimą, kai reikia, tapti išties puikiu vairininku. O kur dar neišsenkantis humoro jausmas ir pozityvumas, kuris, rodos, jį saugo nuo visko, kas kitą supykdytų ar mažų mažiausiai išmuštų iš vėžių. Nuostabiausia, kad šios jo savybės saugo ne tik jį, bet dažnai ir komandos pozityvumo likučius sunkiomis akimirkomis.
Artėjant kitam ženklui Gintulis su Simu sprendžia taktinius klausimus, vienas skaudžiausių – kelti vėl „kalę“, ar ne? Marčius purto galvą – „Ne ne, tik ne ją, ar nematėt, kas vyko praėjusį kartą?“ Ir nors Simui labai norisi išmušti šitą jau beveik prietaringą baimę, galutinai nutariam šiandien sukaleneberizikuoti. Paėmę paskutinį ženklą, nusileidę genakerį, stojam į laviruotę.
Absoliutus dėmesys ir susikaupimas neatslūgsta iki paskutinės minutės, kol kertam finišą fiziškai treti. Tuomet jau galim atsipalaiduoti, paanalizuoti klaidas, pasidaryti išvadas, o svarbiausia – naktinėje savo vilos terasoje su kaip visada nepakartojama vakariene pailsėti prieš rytojaus dieną.


04-04
Šįryt suvėluojame startuoti ir tokia sudėtinga pradžia ūpo nepakelia. Tačiau čia nubunda kovotojiška komandos dvasia ir pyktį verčiam dar tikslesniais veiksmais, dar kokybiškesniu buriavimu, dar didesniu susikaupimu. Nežinau kas, šiandien matydamas mus sklandžiai kaip niekad keliant genakerį, tiksliai gaudant kiekvieną įmanomą mazgelį ar netgi tykiai tykiai kaip katinus perbėgiojant iš pavėjo į antvėjį, būtų drįsęs prikaišioti. Net Simas, kad ir su nuostaba balse, pripažįsta, kad šiandien sekėsi gerai, kad buriavom gerai, dar daugiau, kas iš kapitono lūpų jau išties pagyrimas – kad buvo smagu buriuoti kartu. Ir jau net nesvarbu, kelinti mes eilutėje po perskaičiavimo, nesvarbu net ir tai, kad perskaičiavimo balas mums nepalankus. Kad ir kaip smagu būtų savo komandą matyti pirmajame trejetuke, skaičių niekada nelaikiau ir tikiuosi niekada nelaikysiu esminiu dalyku. Jie negali išreikšti to, ką komanda išties pasiekė, kiek ji užaugo, kiek sustiprėjo, išmoko ir juolab, kiek ji geresnė už kitas. Tiesiog į skaičius šie dalykai neredukuojami, kad ir kaip to kai kam norėtųsi. Tačiau, kadangi neturim nieko tinkamesnio tokiems vertinimamas ir lyginimams, tyliu ir sau pasilieku tik teisę lašui skepsio geriausiųjų sąrašų atžvilgiu. Būsim treti – valio, būsim šešti – ką padarysi, tai nekeičia fakto, kad virstame, o gal jau ir esame, tikrai neprasta komanda. Šito džiaugsmui užtenka.
Vakariniame paplūdimio vakarėlyje šis džiaugsmas liejasi šokiais ir linksmybėmis. Po žvaigždėtu dangumi Mickas Jaggeris traukia vieną geriausių savo dainų ir, iki kelių įsibridus jūron, daugiau nieko nesinori, nebent sustabdyti laiką, bent trumpam.
Tačiau vidurnaktį stebuklas baigiasi, muzika tyla, žmonės skirstosi. Taip norisi dar truputėlio, kad virtualūs gitaros garsai suskambsta ir mūsų vilos terasoje. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad tokie lietuviški Razausko žodžiai apie pavasario lietų taip sodriai ir artimai skambės po Karibų dangumi?


04-05
Pasiūlymas laisvą dieną išnaudoti treniruotėms nebuvo sutiktas entuziastingai, tad kiekvienas dieną leidžia, kaip išmano. Nors to išmanymo Karibuose daug nereikia – nejau dirbsi laisvą minutę? Nejau kažką veiksi? Tik jau ne kepinant tokiai saulei ir ne šitaip ošiant bangoms. Daugių daugiausia kam galima ryžtis – tai nusileisi žemyn į miestelį ar mariną gaiviam kokteiliui ir brizui nuo jūros. Tik palmių pavėsyje su stiklu šalto gėrimo dar įmanoma šiauriečiams čia gyventi krante. Vis dar spiginant popiečio saulei su antru stiklu jiems galbūt net pavyks atskleisti savo šiaurietiškai rimtą dvasią ir viena koja įklimpti į prasmių ir esmių paieškas. Juk kitaip jie negali, kad ir kur būtų. Visa laimė, kad taip.
Tačiau atslenka pavakarys ir, vakarienei paskanavusi kulinarinį šedevrą, imu labai šiaurietiškai galvoti, jog gerai, kad tų laisvų dienų tik viena ir ryt vėl varžybos. Kitu atveju šitaip gyvenant greitai nutiktų vienas blogiausių žmogui įmanomų dalykų - nebesinorėtų nieko. Todėl, kad ir kaip gera taip tinginiauti, noriu, labai noriu ryt vėl į jūrą.


04-06
Ta poilsio diena mums neišėjo į naudą. Pagaliau gaunam palankaus vėjo, tokio, su kuriuo jau bent iš dalies galėtume parodyti, ką sugeba volvo 60. Tačiau klaida gena klaidą, nesėkmė nesėkmę, konkurentai lekia pro šalį ir mūsų nusivylimo nevėsina net prapliupęs lietus. Apsiverkia, rodos, ir pats laivas, kai pavedus technikai pora tonų balasto suteka vidun vietoj to, kad ištekėtų laukan. „Skęstam!“,- kažkas šūkteli ir Marčius su Linkum puola vidun semti vandens. Visi išsibarstę, visi pasimetę, susikaupimo kaip nebūta, tačiau varžybos juk vyksta toliau – pilnas vandens tu ar nepilnas, niekam neįdomu, kol plauki vandens paviršiumi. Su tokiomis bėdomis reikia tvarkytis patiems, taigi tvarkomės, tik buriavimo kokybė nuo to nė kiek negerėja.
Šiandien distanciją baigiam šlapi ir pikti. Kad ir kelinti būsime likę po šiandienos, kažin kokių stebuklų per likusią dieną nebepadarysime. Tačiau gal per mažai tikėjimo? Gal per daug nevilties? Komandos ūpą taiso Alvydo vakarienė ir botanikos produktai. Gal koks mažas stebuklas ryt dar ir įmanomas? Toks nedidukas, jei tik labai pasistengsim.

_mg_1756
04-07
„Na ką, ponai, pasistengiam gerai praleisti laiką?“,- šypsosi Simas prieš startą ir kiekvienam paspaudžia ranką. Nežinau, kaip jam tai pavyksta, bet  ši maža smulkmena įkvepia vilties – net jei ne šoktelėti įvertinimų lentelėje, tai bent smagiai paburiuoti. Todėl nepaisant vakarykščių nesėkmių šypsenos veiduose tirpdo paskutinės dienos įtampą.
Šiandien nusimato intensyvesnė distancija – teks kelti ne tik „kalę“, bet ir porąkart genakerį, o tai reiškia, kad turėsime dirbti itin operatyviai ir tiksliai. Tačiau mes galim, dar ne tiek galim. Norbis praeidamas pro šalį sako: „Teks ir tau šįkart pavairuoti, ruoškis.“ „Tu gal juokauji?“,- šypteliu, bet kai Simas visus susodina antvėjiniam borte, o man liepia sėstis šalia, žiūrėti ir vairuoti nevairuojant, suprantu, kad gal ir nejuokauja. Pasitikėjimas kažkaip truputį smukteli žemyn – juk jau keturias dienas nestovėjau prie vairo, o Norbertas puikiai tvarkosi su šia užduotimi, be to, jam netrūksta to šalto proto, kurio lemiamomis akimirkomis man dar tikrai reikėtų pasimokyti. Tačiau kapitonas sako „Go for it!“ ir aš stoju prie vairo. Turiu pripažinti, kad per treniruotes sekėsi geriau, būtent jų – kelių, keliolikos, keliasdešimties... – man ir pritrūko prieš stojant į tokią atsakingą poziciją. Vis dėlto nepaisant klaidų, išsiveržiam į priekį, konkurentai tolsta užnugary ir mus tai skatina stengtis dar labiau.


Lygiai kaip didžiausias džiaugsmas užplūsta, kai suvoki, jog kažką padarei gerai, lygiai taip didžiausias nusivylimas nusmilko, kai supranti, kad suklydai, kad galėjai padaryti geriau, greičiau, tiksliau, bet nepadarei. Ar dar blogiau – nesugebėjai padaryti tau skirtos užduoties tinkamai, nes pritrūko patirties ir kompetencijos. Nebūtini čia aštrūs žodžiai – mes taip norim kuo mažiau būti turistai ir kuo daugiau buriuotojai, kad tuos aštrius žodžius kiekvienas atskaitome sau patys. „Pabandyk žiūrėt optimistiškai, - sako Simas,- kiek dar galima tobulėti ir siekti.“ Tas tiesa, bet tą akimirką, kai reikia, labai reikia, kad kažkas būtų padaryta gerai, neišeina ir nesinori galvoti apie būsimas; tą akimirką lieka tik nesėkmė ir saviplaka arba sėkmė ir džiaugsmas.
Sunku nupasakoti, kiek tokio džiaugsmo prisipildo Ambersailas, kai pagaliau finišavę antri kreipiam akis ir šypsenas į toli užnugary likusius konkurentus. Dar sunkiau nupasakoti, kiek ir kokio emocinio sunkio pritvinkstam, kai, vos nuleidus bures, prie mūsų priplaukęs teisėjas nustebęs paklausia: „Misunderstood? The finish is not here.“


„Gerai, vyrai, pasikeliam greitai stakselį.“,- iš nežinia kokių valios atsargų ramiu balsu sako Simas. Laive tyla, girdėti tik sukamos kavamalės. Visi nevalingai grįžčioja atgal: konkurentai vis dar užnugary, tačiau su šiuo savo „finišu“ vėjais paleidome mažiausiai penkias minutes. Tačiau kas beliko – atkakliai spaudžiam tikrojo finišo link mėgindami priversti apslopusį vėją atiduoti visą savo jėgą mūsų burėms. Net kai keliskart per raciją išgirstame patvirtinimą, kad vis dėlto distancija sutrumpinta ir tas mūsų suskubėtas finišas  tampa kone įžvalgiausia taktine gudrybe, stumiamės toliau distancijos kryptimi – dėl viso pikto. Galutinai patikėti sėkme leidžia tik priartėjęs organizatorių laivas ir ant denio pasipylę šampano purslai. Tuomet pamažu pro juoką ir džiaugsmingus šūksnius tyliai atslenka pakilus lengvumas – viskas, finišavom, antri.
Velniop visus perskaičiavimus, jie nebesugebės atimti nė dalelės  to, ką davė tos keturios regatos dienos, o bet koks mėginimas ieškoti kaltų ar skaičiuoti kitų klaidas nubrauks visa, ką galėjome vadinti savo kaip komandos pasiekimu.
Šis pakilumas užvaldo vakarą: jo pilna marina oficialiame uždarymo renginyje, kupina ir mūsų vila, kur šįvakar susirenka ne tik įgula, bet ir  St. Bartho lietuvių bendruomenė. Ir nors nuovargis lenkte lenkia prie žemės, ignoruoju jį lig pat paryčių. Taip gera čia būti, taip gera šnekėtis, juokauti ir gaudyti besišypsančius žvilgsnius ar pakelti tylų tostą, jog, suvokiant, kad tai paskutinė tokia diena, ir jau ryt po truputį imsime byrėti, nesinori paleisti nė akimirkos.


04-08
Negaliu pakęsti atsisveikinimų. Ką reikia sakyti – „iki“, „buvo malonu“, „ačiū“? Tušti žodžiai... Tušti ir uždari, niekaip į juos nesutalpinsi visko, ką norėtum pasakyti, o atsisveikinimo kalbos juk nerėši. Tad tenkinies anais žodeliais, šypsais, linkčioji, nors viduje visai nelinksma. Todėl ir nemėgstu atsisveikinimų, kurie šįryt prasideda kone nuo aušros.
Pirmiausia išlydim Alvydą ir Gintulį. Po velykinių pusryčių St. Barthe paliekame ir Simą. Kone visą dieną tvyro toks nemalonus išankstinės pabaigos nujautimas, nors, rodos, liko dar pora dienų. Tik temstant, kai denyje tyliai suskamba muzika, o pro šoną plaukia salų šviesos, šis slogutis pamažu sklaidosi ir aš norom nenorom pasiduodu tai nakties magijai.
Mūsų laukia nemažai jūrmylių, tad skirstomės vachtomis. Mums su Linkumi tenka karališka – nuo 8 valandos iki vidurnakčio. Jei uždarymo vakaras vakar nebūtų tiek užsitęsęs, gal pasijaustų jos karališkumas, tačiau šįvakar miegas apie laivo šonus ima sukiotis vos sutemus. Kovoti su juo padeda tik iš po vieno ar kito debesies pūstelintis vėjukas, kartais net iki 20 mazgų. Mėnuo ir žvaigždynai pasislėpę – jokio orientyro, jokios šviesos, neriam į visišką juodumą. Visi pojūčiai įsitempia mėgindami pajausti laivą ir erdvę apie jį, neišsimušti iš kurso, nenerti stačiai į bangas, lengvai slystelti jų šonais kartais pasiekiant net 12 mazgų greitį. Tokiais vairavimo džiaugsmais būtina dalintis, todėl atiduodu vairą Linkui.
Prisimenu, kad labai seniai, gal tik kartą, prieš beveik metus mačiau jį vairuojant – lygiai taip pat grakščiai ir gražiai. Atrodo, tarsi nuolat pasitartų su laivu, iš anksto žinotų kiekvieną jo veiksmą, kur link kryptels, ant kurios bangos šoktels, atrodo, tarsi jie veiktų išvien, kaip geri draugai. Kažkaip atminty iškyla visa, ką Linas jau pasakojo apie Horną, Ramųjį vandenyną ir kitas pasaulio vandenų vietas – pasakojo taip ramiai, tarsi tai būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje, bet kartu su kažkur tarp eilučių juntama nuostaba bei meile pasauliui – ir niekaip negaliu suprasti, kaip žmoguje užgimsta tokia vidinė stiprybė.


04-09
Ryte pasiekiame Les Saintes salelę. Horizonte stūkso Guadalupė, savo viršūnes panardinusi į debesynus. Jau ryt iš jos pakilsime namų link. Tačiau šiandien skiname dieną, palikę rytojų rytojui. Mažomis kaimelio gatvelėmis pasiekiame kitoje salos pusėje plytintį laukinį paplūdimį, iš kurio nebesinori kelti kojos. Per daug smagiai lūžta bangos, per daug maloniai pėdas kutena įkaitę uolų akmenys, o šonus glosto saulė. Su Linkum bandom prijaukinti mažą krabiuką, bet tas bailys vis sprunka atgal į savo smėlio urvą. Tikriausiai jis ir ryt, netgi poryt ar užporyt, kai aš jau sėdėsiu kambary, o už lango lis lietūs, vis dar taip pat nedrąsiai kaišios savo akis iš to urvelio taip, tarsi joks laikas neegzistuotų. Bent jau ne jam, mažyliui, nebent mums, dvikojams milžinams, kurie nuolat kažkur skuba ir dėl kažko rūpinasi, nes negali, vargšai, štai taip vieni savo saulėto smėlio urvelyje gyventi.

Saulei leidžiantis keliam bures Guadalupės link. Paskutinės šios kelionės valandos, paskutiniai vėjo gūsiai, paskutiniai gaudomi greičio mazgeliai.
Nors tikriausiai dar negreitai ir ant kranto atsikratysim įpročio vietoj paprasto „sukam į dešinę“ juokais tarstelti „gal jau laikas venduoti, chebra?“ ir tikriausiai dar ilgai negalėsim nereaguoti, bent jau šypsena, į  bet kokį „opopopopopop“. Galbūt ne iš karto, o diena po dienos, drauge su prisiminimais ateis ir suvokimas, ką iš tiesų kiekvienam iš mūsų davė šios savaitės