3890 jm Ramiuoju vandenynu

Etapas: Galapagai - Prancūzų Polinezija, 2012 m. rugpjūtis-rugsėjis.

2012-08-20
Žinia, kad bagažo šiandien vis dar nėra, kažkodėl nestebina. Ko tikėtis iš piliečių, kuriems paaiškinus visą situacijos rimtumą, tekyla klausimas: „Kam jums tie daiktai, jei visas tris savaites vandenyne būsit?“ Bet negi pyksi – pietiečiai.
Vis dėlto ilgiau laukti negalim – per greitai tirpsta atsargai skaičiuotas laikas ir supa jau nebe laive, o ant kranto. „Gaila, kad išplaukiat, - šypsos pakrantės baro darbuotojas,- labai gražiai horizontas su jūsų jachta fone atrodė.“ – „Ką padarysi,- tegalim atsakyti,- šio grožio jau laukia Polinezijos pakrantės.“
Iš tiesų jau nuo pat atvykimo nekantraujam kuo greičiau leistis į savo jūrų kelią, greičiau suvokti, kam pasiryžom, patirti, išgyventi, buriuoti. Mes viską norim daryti pačios, viską išmokti ir suprasti, viską dabar, viską čia. „Ramiau, merginos,- ramina Kajus,- liepsim tempti falą, dar ne taip suprasit.“ Vis dėlto bures keliam pačios – entuziasmas čia neslopinamas, o skatinamas – rimtomis pamokomis ir lašu humoro. Ramiai, bet užtikrintai paliekame savo boją, kapitonas dosniai nulieja Seniui po gerą gurkšnį per abu bortus, o mes, kol užnugary galutinai paliksime Galapagus, stojame į laviruotę. Gyvenimas jachtoj užverda: kas suskumba gaminti pietus, kas bando atsisveikinimui įamžinti tolstančius salų krantus, kas jau nekantrauja stoti mankštelei prie šturvalo. Iki sutemų šį malonumą išbando visos. Panašu, kad greitai vachtų metu link vairo nusidrieks eilutė ir daug dažniau nei įprasta prasiverš rūpestis vairininku: „Dar nepavargai? Leisk, pakeisiu.“

08-21
Pusryčiams naktinė vachta parūpino šviežutėlio tuno, kuris, pagardintas lašu vasabio, tirpste tirpsta. Nuotaiką temdo tik faktas, jog pradingo Ambersailo kompiuteris. Keliskart apieškome šturmaninę, gultus, sausmaišius, visas įmanomas, tikėtinas ir neįtikėtinas vietas, tačiau kompiuterio nė ženklo. Guli kažkur pasislėpęs ir juokias. Norėtųsi tikėtis, kad čia, laive, o ne kažkur užmirštas krante. Deja, ten jį matė visi, o pargabento atgal – nė vienas. Kapitonas nieko nesako, tačiau nerimą paslėpti sunku. Juk toje nedidelėje dėžutėje daugybė svarbios informacijos apie jachtą, reikalingų programų, galų gale, visos mūsų orų prognozės ir ryšys su pasauliu ateinančioms savaitėms. Pro žemą pilką dangų, tarsi norėdami praskaidrinti nuotaiką, prasibrauna keli saulės spinduliai. Bent trumpam galime į šoną padėti šturmes, iš kurių pastarosiom dienom neišlįsdavom kone kiaurą parą. Asta net džiaugėsi netikėtai kišenėje radusi megztą vilnonę kepurę – pats tas artėjant prie pusiaujo. Temperatūra čia kaip ankstyvą gegužę Lietuvoje, tik nuolatos traukia vėjai ir viskas šlampa nuo nepakeliamos drėgmės. Kasdien sėdim susirengę viską, ką turim, ir tyliai tikimės, kad neilgai trukus pasieksime šiltesnius vandenis. Kad sušiltume, keliam genakerį – metas intensyviau padirbėti. Ši didelė geltona burė ne tik graži, bet ir reikli. Su kiekvienu škvaliuku, su kiekviena bangele reikalauja žvilgsniu ir mintimis būti tik su ja, drauge žaisti žaidimą „pagauk bangą“. Jei susidraugauji, nuo vairo tave nebent varu nuvarys – taip smagu čiaužyt bangų šlaitais.

dsc_0291
Vėjo netrūksta, merginas, drįstančias flirtuoti su genakeriu, traukte traukia kairėn – aukštyn, aukštyn, kur greitis ir jėga., todėl lekiam smagiai, kartais net iki 18 mazgelių. Linksmybės baigiasi, kai, vėjui užnešus jachtos nosį aukštyn, banga mėgina paguldyti mus ant šono. Vairas nebeklauso, Tomas, rodos, dar spėja riktelti: „Brasus!“,- tačiau užtenka suvėluoti akimirką ir mažytė klaida, vienas nepamatuotas laipsnis „į kairę“ kainuoja geltonojo genakerio gyvybę. Bendrom jėgom traukiam vargšą iš vandens. Šlapias „lavonėlis“ priekaištingai guli ant denio. Juokas juokais, tačiau ramiai, be didelių nuotykių kapodami jūrmylę po jūrmylės jau gal ir spėjome pamiršti, kad čia ne šiaip baloje teliūškuojamės, o tokiose kritinėse situacijose nespėti sureaguoti ar nežinoti, kaip sureaguoti, yra negerai, labai negerai. Gaila genakerio, bet kapitonas sako, jog senuką bus galima susiųti – čia dar tikrai ne jo paskutinioji. „Svarbu, kad dabar bus nebe ta baisi burė“,- atsidūsta nespėjusios prisijaukinti genakerio. „Nebijokit, turim dar vieną – baltą, tvirtesnį“,- juokiasi Linkus. Vis dėlto šiandien jau pasitenkinsime ričeriuku.

dsc_0297
08-22
Ryte pažadina sambrūzdis – tuoj kirsim ekvatorių, tuoj Neptūno šventė. Denis akimirksniu virsta darbščiųjų rankų būreliu: siuvam, neriam, mezgam – iš to, ką turim, taip, kaip mokam: tinka ir kopūstų lapai, ir džiovitnos citrusinių vaisių puselės. Intensyviai ruošiamės, nors nė viena tiksliai nežinome kam. Tik Vitalija iš merginų jau kirtusi ekvatorių, tačiau paklausta, kas mūsų laukia, nušypso ir vėl palinksta prie nėrinių. O vaikinai juokiasi: „Ruoškitės, ruoškitės, jau tuoj.“ Rodos, tokiai didingai akimirka tikėtumeis kažko įspūdingo, tačiau mūsų persiritimą iš vieno pusrutulio į kitą fiksuoja vien GPS‘o skaičiukai, vandenynas lieka nebylus. Net ir Neptūnas nepasirodo: sutariam, kad dabar mesti šonan šturmes ir puoštis savo kukliais kostiumais būtų, švelniai tariant, šaltoka, tad šventę atidedam geresniems orams. Kad nenuobodžiautume, rengiam vachtų lenktynes – kuri įveiks daugiausiai jūrmylių. Šitai gerokai pakursto azartą. Stengiamės vairuoti, gaudom vėją, kartais, kai niekas nemato, net šoktelim keliais laipsniais aukščiau kurso – kad tik greičiau plauktume, kad tik daugiau jūrmylių surinktume. O kiek įtampos paskutinę vachtos valandą, kiek džiaugsmo paskutinę minutę skaičiukams persivertus viena jūrmyle daugiau! Naktį azarto ne mažiau: pūstelėjus vėjukui, karališka vachta pritrauko miegančiųjų gultus, kad šie, pakrypus jachtai, neišsivartytų, ir lengva ranka susirenka jūrmyles. Bepigu jiems džiaugtis, kai lakioja 12 mazgų greičiu. Mums, deja, pats vėjas vos tiek bepučia, tad sukandę dantis šliaužom per bangas. Bent jau kelias aiškiai matyti – žvaigždynais šiąnakt nubertas visas dangus.

dsc_0455
08-23
Rytai pas mus bendruomeniški – kas dar nenuėjo miegoti, kas jau pabudo. Pusryčiaujam drauge, dalinamės įspūdžiais iš naktinių vachtų ir ilsimės išsitiesę  ant milžinišku minkštasuoliu virtusio genakerio.
Laikas slenka greitai. Rodos, ne kažin kuo gali čia užsiimti, tačiau valandžiukei atsivertęs knygą, valandžiukę nusnūdęs, trečią praspoksojęs į horizontą, susigriebi, kad jau tavo vachta. O jei dar užsiimsi pietų gamyba ar įsitrauksi į kokią diskusiją, žiūrėk, greitai lyg krante imsi dejuoti apie laiko trūkumą. Pavakariais gurkšnojam kokteilius ir džiaugiamės gyvenimu – visos išsišiepusios, visos laimingos. „Na kaip, ar blogai su mergom buriuoti?“,- klausia Asta Klaudio. Jis šypsos: „Maisto atžvilgiu tikrai ne, bet vairo iš jų tai neatimsi. Panašu, kad būsiu kirtęs Ramųjį, o vairavęs vos valandžiukę.“

dsc_0433

Sako tiesą, tačiau mes pasitaisyti nesiruošiam. Susirinkome čia kupinos entuziazmo ir jo neslopina nei netikėtas šaltis, nei sudėtingos sąlygos. Kas per sudėtingumas? Na, nuolatinis jachtos judėjimas gyvenimo tikrai nepadaro  lengvesnio – siūbuojamas ir kratomas turi vaikščioti, miegoti, gaminti, valgyti... Tik neįsitverk į ką nors stabilaus – tuoj būsi pametėtas porą metrų šonan ir plosies žemėn, jei ne už borto vandenin, tik palik, tarkim, neprižiūrėtą sumuštinių lėkštę – rasi ją apsivožusią ant žemės, palik nepritivirtintą kokį daiktelį – knygą, akinius, žiebtuvėlį – neberasi iš viso, nebent po poros savaičių kitame jachtos gale. Naktį tenka lavinti visus įmanomus pojūčius, nes kajutėje tamsu kaip po žemėmis, o prožektoriumi juk nespiginsi miegančiam kaimynui į akis – užtenka, kad pati jachta dejuoja ir trankosi devyniais balsais it piktų vaiduoklių būrys. Išsiropštęs iš gulto šiaip ne taip sienomis nuropoji iki išėjimo, segiesi liemenę, kopi viršun. Vos iškiši nosį laukan – jau visas šlapias, nes naktį rasa tiesiog tvyro ore. Jau žinai: neišdžiūsi iki pat ryto, o ryte – tik jei saulė palepins. Tačiau sąžiningai budi visas savo keturias valandas, ir tik valandžiukei, atsistojęs prie vairo, atsijungi nuo visko, kas vyksta čia – gero ir blogo – susikoncentruoji į vieną vienintelį dalyką, atiduodi jam visą save. Taip ir gyvenam nuo ryto lig vakaro, nuo vakaro lig ryto, taip ir gyvensim dar ilgai – juk kol kas neįveikėm nė trečdalio kelio. Vėjo, sako Linkus, bus daugiau mažiau tiek pat. Geriau, kad daugiau, žinoma, bet negi priprašysi jo dabar. Svarbu, kad visai nedingtų.

dsc_0480
08-24
Šįryt mūsų namelis ant vandens pakvimpa namine kiaušiniene, o kad šitokio gėrio nepasirodytų per maža ir saulė lepina nuo pat ryto. Išsitiesę it katinai atokaitoje pasiekiam tinginystės viršūnę – nieko neveikiam, nieko nenorim, tik Asta nemeta šonan nėrinių. Rimsta vėjas, keliaujam lengvu muzikos ritmu lyg kokiame nesibaigiančio kadro filme.
Apie pietus iš tingulio budina užkibusi žuvis: didžiulė delfinžuvė turėtų leisti nebadauti bent porą dienų. „Baik tu, pusantros gal ir ištempsime kaip nors“,- sako Linkus. Ak taip, kaip galėjau pamiršti – kai laivas pilnas vyrų, vienas žuveliokas, kad ir kokio dydžio, tėra katino ašaros. Juk vos kuri sumurma, kad porcija per didelė, tuoj sulaukia klausimo: „Tu ką, ne vyras?“ Žinoma, lygiai tas pats galioja ir darbams: vyriškai dirbam, vyriškai valgom ir nė viena nesiskundžiam, tik be galo džiaugiamės tuo, kad esame čia.
Naktį vėl aklina tamsa, kartas nuo karto prakiūra koks debesiukas, tik tolumoje prasišviečia giedro dangaus lopinys. Vis dėlto sąlygos puikios: bangos beveik nėra,vėjas šėlioja, todėl lekiam Ramiuoju vandenynu it tuščiu greitkeliu – tolyn, tolyn link, rodos, nepasiekiamos žemės.

1633

08-25
Vos pradedam pusryčiams ragauti nakčia pagautą tuną, jachtoje pasklinda gandas, kad pagaliau ketina pasirodyti Neptūnas. Prasideda ruošybos – segami sijonai, pudruojamos nosytės. Fantazija liejasi laisvai, drąsos netrūksta, todėl greitai denyje šmėžuoja nebe aštuonių lietuvaičių, o tikrų tikriausių sirenų veidai. Deja, Neptūnas vilionėms nepasiduoda: krikštija sūriu vandenyno vandeniu, įšventina mltais, o įžadus liepia užtvirtinti gurkšniu ugninio gėrimo – už jūrą, už vėją, už patį Neptūną.
It naujai gimusios vidurdienį nulaistome šampano purslais ir, tylint vėjui, skambant muzikai, mylim gyvenimą. Kokteiliai sukasi ratu, balsai ir juokas netyla: saugodamos grožį tepamės aliejais ir jūros druska, Klaudas moko lošti pokerį, kapitonas linguoja į muzikos taktą prie šturvalo. Štai jums ir 12 nepažįstamų žmonių mažulytėje erdvėje, bendroje buityje, bendruose varguose ir džiaugsmuose vidury vandenyno. Atsiradęs iš nieko ir galėjęs virsti sunkiu išbandymu, šis mažas bendras pasaulėlis, panašu, it prisuktas sraigteliu juda teisinga linkme, diena iš dienos smulkmenomis klijuojamas į vieną gražią istoriją. Bent dalele jos jau norėtųsi pasidalinti su likusiais krante, tačiau Žemė, rodos, mus pamiršo. Gaudau ryšį valandą, dvi – tuščiai. Paryčiais bandau vėl – tuščiai. Nepasiekiami mes vandenyno bangų papėdėse. Jau šešta para neturime nė menkiausio supratimo, kas vyksta pasaulyje. O ar svarbu? Jei atvirai: kai kildamas mėnesienos taku stiebo viršūne raižai dangų arba pasitikdamas saulę tylos minute netrauki jaukų naktinį pokalbį – visiškai ne. Tomis akimirkomis nejučia perkainoji visas kranto gėrybes, visus patogumus ir žmogiškas ambicijas bei užtikrintai kilsteli stiklą romo už šią akimirką.

1749

08-26
Šįryt tvarkome laivą – švariname visus kampus ir užkaborius. Vairuojant prie šoninės bangos jau tenka pratintis, mat nuolat kesinasi  užmesti jachtos nosį, sustabdyti, pasūpuoti. O mums juk norisi vien lėkti, juolab, kad vėjo nestinga.
Pusryčiams užkibusio tuno nėra, tačiau sąžiningai apžiūrėjus denį  galima susirinkti pakankamai naktį čia užklydusių kalmarų delikatesiniams pusryčiams. Rytas tingus, pavakariai, kaip visad, kupini išradingumo. Saulei leidžiantis, akompanuojant švelniems muzikos tonams sugulę ant denio skaitome eiles – apie meilę, ieškojimus, gyvenimą. Rodos, nedaug trūksta, kad pagauti įkvėpimo sudėliotume savo ketureilį, kur švilpautų vėjai, šiauštųsi bangos ir žodis po žodžio skleistųsi maži žmogiški stebuklai.
Nestodami skriejam per impresionisto drobę primenantį vakarą, vainikuodami jį naminiais skrebučiais su tunu bei balto vyno taure.
Asta sako, kad tokie nuostabūs dalykai turi turėti bent mažiausią tęstinumą. Reikia neleisti jiems likti vienkartiniu džiaugsmu, o padėti virsti pradžia kažko, kas gali augti ir šakotis.
Keista, kaip šis laivas geba kelti panašias mintis – juk prieš pusantrų metų pirmąkart ant jo užkėlusi koją besibaigiant kelionei iš Alvydo išgirdau tą patį, ką dabar, pati to nežinodama žodis žodin pakartojo Asta. Tada šypsojaus būdama visa širdimi už tai, nos abejodama, labai abejodama, kad tai įmanoma. Juk negalėjau nė įsivaizduoti, jog tas pratęsimas pildysis su tokiu kaupu ir atves iki šiandienos, kuri štai skleidžiasi vėl sėdint ant geltono „Ambersailo“ denio ir burėmis gaudant vandenyno vėjus. Todėl išgirdusi tuos pačius žodžius vėl šypsaus, tik šįkart labiau tkiu, jog viskas įmanoma – jei norėsim, jei stengsimės.

424
08-27
„Gal buriuokime ratais?“,- siūlo Agnė, sužinojusi, kad jau persiritom į antrą savo jūrų kelio pusę. Ko gi mes tame krante nematę? Juk vos išlipsime, sups, daugiau nebus šviežio tuno rytais, jokių žaidimų su banga ir vėju prie šturvalo... O dabar gyvenam it geriausiame kruize: mėgaujamės kasdienėmis saulės voniomis,  pietums valgome jūros gėrybes, vakarop susiorganizuojam kazino ar maudynes baseine, kuriuo virsta baltoji „Ambersailo“ valtelė. Per tiek dienų išvystėme ir neabejotinai sėkmingos žvejybos taktiką: jei norim, kad kibtų, užtenka užmesti jauką ir susiruošti lošti kortomis – vos spėsime išsidalinti kortas, jau ir užkibs kokia delfinžuvė. Dabar belieka išvystyti taktiką , kaip nekliudomiems palošti kortomis.

dsc_0438
Tiesa, reikai pripažinti, jog dėl nuolatinių lygsvaros pratimų visos jau turim bent po porą mėlynių, be to, kartas nuo karto pasitaiko gauti kokį antausį nuo pro denį pralekiančios skraiduolės. Tačiau visa tai juk įvairovės dėlei – druskos net saldžiausiam pyragui reikia.
Mėnuo šiąnakt it pakelės žibintas – įsijungia sutemus, išsijungia prieš pat auštant, visą naktį spigina, nušviečia kiekvieną bangelės linkį. Vis dėlto nuo baisių istorijų šiurpo nesaugo nė šviesa. Agnė pasakoja, kokių dalykų kartais tenka išgyventi narams giliausiuose vandenyse, Vitalija su Tomu prisimena „Ambersailo“ susidūrimą su banginiu bei pasakojimus apie vandenyne plūduriuojančius krovininių laivų pamestus konteinerius, kuriems pramušti mūsų bortą būtų vienas juokas. Žvilgniai nejučia krypsta vandenin – įtemptai ieškom galimų kliūčių. Šįvakar jos, ko gero, tėra per daug įsisiautėjusios vaizduotės žaismai, tačiau dėl drąsos dalinamės gurkšniu romo, kad narsiai skrostume bangas iki pat paryčių.

490
08-28
Šiandien nesinori paleisti iš rankų vairo: vėjas pučia virš 20 mazgų, greitis – 11-12-, o jei pavyksta sėkmingai užkopti ant bangos, galima čiuožtelti ir visus 14-15 mazgelių. Nuobodžiauti netenka. Šios optimalaus greičio ir kurso santykio paieškos , šios bangų gaudynės – vienas malonumas, kurį suvokti gali, deja, tik jį išbandę.
Daryti, mėginti, pajausti – pagrindinės taisyklės norint čia ką nors suprasti. Žodžiai mažai gelbsti, o bandymų ir klaidų metodas pats efektyviausias.
Kol vienos smaginasi prie šturvalo, kitos, tarsi linksmųjų kalnelių atrakcione, įsitaiso pačiame jachtos priekyje. Su banga aukštyn – link dangaus mėlynės, nuo bangos žemyn – tiesiai vandenin, kartais kone iki pat juosmens.
Saulei leidžiantis džiaugiamės rekordu – mūsų vachta sugebėjo įveikti 52 jūrmyles. Faktas, jog pasukę laiką, išlošėm valandą, žinoma, nepakenkė, tačiau šventei šitai netrukdo. Dainom ir šokiais palydime dieną – švenčiam gyvenimą, kurį krante,pasiklydę reikalų ir darbų labirintuose, taip dažnai užmirštame vertinti.
Naktį telefonu pavyksta susisiekti su Lietuva. Balso negirdžiu, kalba Vitalija, tačiau pati akivaizdybė, kad mūsų „čia ir dabar“ pasaulėlis nėra vienintelis, kad kažkur ten, toli vis dar gyvena tie, kuriuos prieš šitiek laiko palikome, kad jie, negaudami iš mūsų anei jokios žinios, jau nerimauja, veikia stipriai. Gyvenant „čia ir dabar“ paprasta užsimiršti. Apink tie patys žmonės, tas pats vandenynas, tie patys darbai ir džiaugsmai – diena iš dienos sukasi vachtų ratukas bekraščių vandenų tyruose. Likęs pasaulis, jei ir egzistuoja, rodos, stovi toks, kokį palikome. Todėl kiekviena žinelė, sugebėjusi mus pasiekti (nesvarbu, laišku butelyje ar balsu telefone), maloniai, tačiau stebina bei primena, jog mes ne vieni, jog mūsų kelionė turės pabaigą. Ji laukia kažkur ten, pasiekus vanenyno vidurį, iškėlus koją Polinezijos žemės lopinėliuose.

445
08-29
Mūsų mažame nerimstančiame pasaulėlyje vos užmerki akis, būtinai kažką pramiegi – užkibusią žuvį, naktinį fejerverką arba pagaliau išlauktą genakerio kėlimą. Kol triukšmo pabudintas išsiropšti į denį, žiūrėk genka jau ne tik iškeltas, tačiau ir spėjęs susisukti aplink štagą. Patenki į patį veiksmo sūkurį, kur merginos jau didelėm akim patyliukais kalba apie kažin kokią mūsų genakeriams tekusią nelemtį, o vyrukai, neprarandę racionalaus žvilgsnio, ieško žemiškos išeities. Deja, net pats žemiškiausias sprendimas pakankamai arti dangaus – kažkam teks kopti į stiebą. Tomas atsakingai segasi saugos diržus, tikrina virves, Linkus duoda paskutinius patarimus ir išleidžia sūnų į stiebo aukštumas. Vėjas aprimęs, tačiau ten, viršuje, svyravimo amplitudė tokia, kad vienas neatsakingas žingsnis, paleista ranka ar pamestas dėmesys gali reikšti galingą smūgį visu kūnu – į stiebą, į burę, į abu.

1969

Apačioje tvyro susikaupimas, visi pasiruošę reaguoti į bet kokią kapitono komandą. Judam negreitai ir, atrodo, ramiai, tačiau stebėdamos vis mažesniu siūbuojančiu kontūrėliu virstantį Tomą, mes su Migle žvilgsniu sutariam, kad mūsų didelis noras užlipti į stiebą luktels kranto. Pagaliau, po ilgų kelių minučių, stiebo viršūnė pasiekta ir bendromis pastangomis štagas išvaduojamas iš genakerio glėbio. Surenkame besileidžiančią burę ir džiaugiamės, kad viskas baigėsi gana sėkmingai – be traumų, be nepataisomai suplėšytų burių, be lūžusio inventoriaus. Vėjas leidžia mums atsipūsti ir tuos pavargusius 13-14 mazgelių susirenkame ričeriuku. Tačiau vos besidžiaugdami ramybe sėdam lošti pokerio, užkimba dar viena delfinžuvė, šįkart didelė ir bjauri. It pašėlusi ji blaškosi denyje, taškydamasi krauju ir kesindamasi užkapoti visus įstrigusiu kabliu ar aštriaias pelekais. „Vyrai, ramiai!“,- rikteli Miglė ir puola piktžuvę peiliu. Keli tikslųs dūriai ir mūsų pasaulėlyje vėl įsivyrauja ramybė: delfinžuvės filė džiūsta vakaro saulėje, meškerės ilsisi, pokeriu žetonai keliauja iš rankų į rankas.

471

08-30
Mintis vėl kelti genakerį šiandien pasitinkama priekaištingais žvilgsniaias. Racionalūs argumentai gal tik po poros valandų priverčia nusileisti net didžiausias skeptikes. Nori į „vyrų žemę“? Nori. Nori kuo greičiau? Nori. Vadinasi reikia kelti genką. Tiesa ta, jog ši burė leis lėkti greičiau ir labiau į kursą, o ne grybauti kelio pašaliais, ką su savo potraukiu „į kairę“ tegalime daryti su ričeriu. Reikia tai reikia – keliam.
Deja, genakeriui šis „reikia“ mažai ką reiškia. Vietoj to, kad pasirodytų merginoms visu savo grožiu, susiraukęs pasimauna ant zalingo. Linksmybės tęsiasi: vėl sąmyšis laive, vėl didelės merginų akys, vėl tvyrantis ore klausimas:„Ką daryti?“
Kapitonas už vairo malšina sambrūzdį ir kiekvienam diktuoja jo užduotį. Keliolika įtemptų minučių, keli bandymai sužaisti brasais bei falu ir genakeris išgelbstimas beveik nenukentėjęs. „Ko jūs nerimaujat,- sako Linkus,- iš 3 bandymų, 2 kartus burę iškėlėm.“ Čia kaip gyvenime – viskas visada vien sklandžiai eitis juk negali.

dsc_0557
Bet kuriuo atveju, burė iškelta ir tikėtina, jog jos draugija teks mėgautis ligi pat salų, tad draugauti su ja stovint prie vairo teks išmokti visoms. Mažas vėjo kampo diapazonas, milimetriniai judesiai vairu, išansktinis jachotos noro kilti ar kristi pajaustimas pasirodo nesą neįkandami. Vyriškoji įgulos dalis, panašu, mūsų gebėjimais patenkinti, nes drąsiai užsidarę kambuze gamina pietus. Ramios jaučiamės ir mes: jei pasitiki, vadinasi viskas gerai. Galbūt dar kartas nuo karto, jachtai įsibėgėjus, tarkim, iki 18 mazgų pasigirsta koks prislopintas: „Kajau, gelbėk!“,- tačiau ir tas būna nutildomas ramiu: „Varyk, varyk tik, viskas gerai.“

1870
08-31
Kas šiandien mus pasieks anksčiau – genakerio šešėlis ar  lietus, kurio, atrodo, galime tikėtis iš pilkuojančio dangaus priešaky,- sprendžiam su Asta susėdusios pavėjiniame borte. Vos spėjau šiąnakt užsiminti, jog norėtųsi patirti, ką reiškia didelis vėjas, štai mane išgirdęs Neptūnas ir juokauja siųsdamas 22-23-24 mazgus. Užvertusios galvas su nuostaba stebim iš lėto, bet užtikrintai kylančius skaičiukus:
-25-26-27-
„Jau nebe taip ir juokinga“,- sakau Astai. Panašu, tą patį galvoja ir Tomas, stovintis už vairo, nes iš kokpito Linkaus pusėn pasigirsta: „Tėvai!“
-28-29-
Mes su Asta jau maudomos bangos iki pusės. Visą turtą, turėtą ant denio, iškėlusios virš galvų, spaudžiamės prie krypstančio denio, kad banga nenuplautų – niekur pabėgti iš čia jau vis tiek nebegalim.
-30-31-

476
Pagaliau įgula sureaguoja, brasai atleidžiami, jachta grįžta į normalią padėtį. Vėjas „rimsta“ iki 28, tačiau brasai iš rankų jau nepaleidžiami, kavamalė sukasi. Tik po geros valandos gūsiai kiek slopsta ir vėjo greitis nusistovi apie 25 mazgus. Brasai paliekami ramybėje, tačiau su nuolat prie jų budinčiu žmogumi, kad jachtai vėl per daug užkilus ir vairininkui šūktelėjus: „Gelbėkit“,- mus iš tiesų dar būtų galima išgelbėti.
Taip sportiškai, su mažumėle įtampos ir susikaupimo bandome pažaboti vėją visą dieną, tik nakčiai leidžiame žemyn genakerį ir prisemename ričerį. Net jei iš tiesų su genkos kėlimu turime problemų, nuleidžiame jį kaip profesionalų komanda – greitai, be jokių nesklandumų, tvarkingai. Pradžioje gal kiek gaila atsisveikinti, tačiau vakaro prietemoje vėjui škvaluojant iki 27 mazgų, su juo, ko gero, turėtume daugiau problemų nei malonumų.

dsc_0574
Net ir su ričeriu yra ką veikti. Greitis nemažas, įsikinkę bangas lekiame iki 19-20 mazgų it kokioje apleistoje vandenyno magistralėje. Rodos, pats laivas virpa iš laimės, pakluvęs į savo stichiją. Virpam ir mes – iš jaudulio ir džiaugsmo, kad gavom šitiek vėjo, iš nerimo, kaip pavyks su juo susitvarkyti. Juk pradžioje norom nenorom visas neša „į kairę“, laužia vairą, verčia šuoliuoti vingiais... Tik po kurio laiko porą kartų beveik netyčiom užsėdus ant bangos gimsta pajautimas, jog net prie tokio vėjo ir tokių bangų galima buriuoti lengvai – tereikia laiku, labai laiku, padėti laivui liptelti ant bangos šlaito ir nestojant juo nusileisti. Šios ribos vos juntamos, niekaip nematomos ir nenusakomos, tačiau kartą jas suvokus lakioji bangų viršūnėmis be jokio vargo, tik su dideliu malonumu.
„Pagaliau, pagaliau, pagaliau“,- kirba mintis. Pagaliau truputį daugiau veiksmo, daugiau adrenalino ir buriavimo, kurio jau buvau spėjusi pasiilgti. Astos akys žibėte žiba, Miglė išsišiepus, Vitalija su malonumu atsukusi vaidą švilpiančiam vėjui – šiandien mūsų įgulai džiugi diena. Banga po bangos prausia denį, ritasi per nosį, pasiveja iš nugaros, vandenynas pulsuoja it savyje nebesutelpanti  ir prasiveržti siekianti gyvybė.
Linkus už vairo šypso. Tikiu, ir dėl dosnios Neptūno dovanos ir dėl mūsų, ištvermingiasiųjų, pernakt sėdinčių denyje, it vaikai krykštaujančių dėl greičio rekordų ir per bortus atsiritančių vandens porcijų.Su daina ir juoku gename pilnatį per nusigiedrinusį dangų; nuvargusios, tačiau su šypsenom pasitinkame aušrą. Šiąnakt išgyvenome ne paprastą, o greičio, nuotykių ir gyvenimo magijos kupiną naktį.

dsc_0347
09-01
Neišvengiamai artėjam prie kranto. Šis žinojimas kol kas tik teorinis – krantų nei matyti, nei justi, tačiau ploteryje atstumas tarp mūsų laivo ir žemės tirpste tirpsta bei verčia atidžiau stebėti horizontą.
Neiškentusios pačios kopiam į stiebą. Pirmoji iki viršutinių zalingų užkyla Miglė. Nusileidus akys žiba – žemės, deja, nematyti, bet kokie toliai, koks grožis atsiveria nuo viršaus! Suintriguotos stojam į eilutę prie stiebo – Agnė, Vitalija, aš... Keturiom, keturiom į viršūnę – rankos slydinėja, kojos kliūva, vos pasileidi, pakimbi ore, neišvengiamai plojies į stiebą ir tuo džiaugiesi – juk tik taip begali vėl nusitverti, rodos, vienintelio tvirto daikto čia. Siūbuoji it vabalėlis pakibęs smilgos viršūnėje virš viso plataus pasaulio, net kvapą užgniaužia – ir aukštis, ir toliai. Kokie mes maži ir vieniši atrodome iš viršaus šiame vandenyne – geltona žaislinė formelė ir keli gyvi taškeliai joje. Sūpuojamės visagalėje mėlynėje, kuri, rodos, tęsiasi ligi pat Žemės rutulio linkio. „Na kaip?“,- klausia vienas iš tų taškelių apačioje. Kaip? Trūksta žodžių, trūksta kvapo atsakyti, kaip įspūdingai, tačiau norisi grįžti į mūsų pasaulėlio vidų, kur žmonės – ne taškeliai, o „Ambersailas“ – ne žaislinė formelė, todėl mėgindama įveikti švilpiantį vėją šūkteliu: „Žemyn!“

dsc_0627
Naktį kraustausi ant denio – miegant su „meška“ nebaisus nei vėjas, nei viena kita per bortą persiritusi bangelė. Gudruolių „ruoniukų“ esame jau ne viena, tad deniu tenka dalintis, o gavus antvėjinę jo pusę – nuolat saugotis ir neužriedėti ant pavėjyje miegančiojo. Vis dėlto sudėtingesnė užduotis tenka budinčiai vachtai: nenumindžioti „ruoniukams“ letenų ir galvų. Nepaisant pavojų ruonių gulyklos gretos gausėja kasdien – naktinio dangaus platybės pavilioja ir atsargiausias.
Šią naktį skrodžiame it avėdami septinmyliais batais. Mėnuo dingęs, tačiau miglotoje pilkumoje Kajus rodo į neryškų kontūrą: „Žemė!“ Vaiduokliškas siluetas ryškėja, tačiau nematant jame anei jokios švieselės beveik sunku tikėti šios žemės realumu. Panašu, kad mūsų laukia laukinis kraštas, kuriame kaip tik dabar galandamos ietys ir džiaugiamasi artėjančiais ankstyvais pusryčiais. Tokias mintis ir juokus sklaido už dešinio borto danguje sužimbanti signalinė raketa. Vieniša žalia švieselė trumpam pakimba virš vandens ir tirpsta tamsoje. Kas tai? Kajus žadina Linkų ir su žiūronais tyrinėja naktį. Aplink nieko nematyti – nė blankiausio kontūrėlio bangose, galinčio išduoti gyvybę. Nenumaldomai genami vėjo tolstame nuo vietos, kur galbūt kažkas pajuokavo švęsdamas šventę, o galbūt paleido į orą paskutinę savo turėtą viltį. Dar kurį laiką grįžčiojam atgal, tikėdamiesi nors kokio ženklo, paaiškinsiančio, ką matėme, tačiau ilgainiui mūsų dėmesį prikausto artėjanti kranto siena.
Po šitiekos dienų atvirame vandenyne žemę mes jau užuodžiame – neįprastų augalų kvapo pritvinkusi šiluma dvelkte dvelkia nuo naktyje pasislėpusių kalnų. Citrina? Gėlių žiedai? Tiesiog žolynai? Nesvarbu – tai žemė, kuri, rodos, buvo mūsų tikslas, bet kartu savotiškas pabaigos pranašas. Gal dėl to taip atsargiai vertinam jos pasirodymą.
Iš lėto judame link vienišos švieselės pakrantėje, metam inkarą ir, pagaliau sustoję, laukiam, ką atskleis aušra.

550

09-02
Naktiniai Hiva Oa mūrai ryto šviesoje atsiveria visu savo dydžiu. Paslaptis sklaidosi – čia randame ir žmonių, ir civilizacijos. Žinoma, sekmadienį, kaip ir visuose pietų kraštuose, niekas nedirba – nei muziejai, nei parduotuvės. Slampinėjam vieninteliu keliu vidurdienio kaitroje, nuovargį malšindami kokosais ir citrusais, susirankiotais tiesiog pakelėse. Aplink salos viršūnę jau kaupiasi lietūs, nors čia, apačioje, ir žaliuojančiuose kalnyno šlaituose vis dar karaliauja kepinanti saulė. Prisėdęs palmės pavėsyje ir užmerkęs akis girdėsi viena – kaip šėlsta ta, rodos, bekraštė buvusi bangų mėlynė, netikėtai atsimušusi į krantus. Čia nėra jokių traukinių ar lėktuvų, vos vienas kitas automobilis, jokio klegesio ar civilizacijos triukšmo, tik saulėje sirpstantys turtingos žemės vaisiai ir bangų mūša. Jai su malonumu pasiduodame ir mes, leidžiamės skalaujami bangų, pernešusių mus per vandenyną. Savo kūnais galime įsitikinti jų jėga ir nepermaldaujamumu, kurie šitiek laiko buvo greta, visiškai greta, tačiau globojo,  ne baudė.
Pakrantės vėjui Linkus atiduoda ir savo garbanas, kurių, atrodo, labiau gaila mums, o ne jam. „Taigi ataugs“,- sako su šypsena, kuri leidžia pažinti pasikeitųsi, tačiau tą patį Linkų.
Vakare, nešini glėbiais egzotiškų gėrybių renkamės marinoje - visi su savais nuotykiais ir įspūdžiais, lyg ir nenorom, tačiau pasiruošę jau ryt iš ryto judėti kitų krantų link.

649

09-03
Į Fatu Hivą judam aštriai. Truputį daugiau adrenalino, truputį daugiau vandens. Ir, nors jachta gerokai pasvirusi, vėjo nestinga, Klaudo planas visas išmaudyti bangose, lieka neįgyvendintas. Tikriausiai pats Neptūnas tam nepritarė. Galų gale, po 2 savaičių „Ambersaile“ tai kažin ar būtų buvę daugiau nei dar vienas smagus nuotykis. Juk per visą tą laiką jau ne kartą įrodėm, kad nebijom sušlapti, nesiskundžiam dėl kokių nors nepatogumų, nekeiksnojam šalčio ar karščio – nebent juokais, draugiškai pašiepdamos save ir kitus, savanoriškai besirenkančius atostogas čia, o ne kokiose nors įprastose patogumų ir pramogų sostinėse.

699
Įdienojus vienas po kito išnyra žaliuojantys salos skardžiai – pasakų šalies sienos. Gerai įsižiūrėjus kone kiekvienas jų turi savitą formą, primenančią kokį nors žvėrį ar fantastinį padarą, kurie išnyra iš šešėlio saulei sukant savo kasdienį ratą. Niekada nebūčiau pajėgusi nė įsivaizduoti tokios vietos, tad dabar, žegdama raudonuojančio molio takeliu pro vietinių suręstas trobas, jaučiuos it įžengdama į kitą pasaulį.
Šioje gyvenvietėje – vos 200 žmonių, tad žinia apie 12 turistų netrunka pasklisti. Visi lenda lauk – pažiūrėti, pašnekėti, jei pavyks – ką nors įsiūlyti ar gauti. Sunku suprasti, ką jie sako – angliškai nekalba, tik savotišku prancūzų kalbos dialektu. Iš žvilgsnių ir mostų galima įsivaizduoti, jog siūlo įsigyti dirbinių. Pinigų, net siūlomų, neima, prašo tik daiktų iš ano, mūsų pasaulio – daugiausiai smulkmenų: nagų lako, kvepalų, marškinėlių... Suprantama, juk vietinėje jų krautuvėlėje – vos keliolika skirtingų prekių, daugiausia konservų ir pamatinių buities rakandų. Tikriausiai net sovietinių parduotuvių lentynos neatrodė taip kukliai. „Ten, už kalno,- sako vietinė moteris,- yra dar vienas kaimas su didesne parduotuve.“ Vis dėlto aš abejoju, ar jie dažnai lankosi, „ten, už kalno“. Ko gero, gyvena per daug sėsliai net tokiai išvykai. Ką jie veikia per dienas? Sėdi, miega, valgo, kartais žaidžia futbolą ar tinklinį, drožia medinius tikius ir laukia, atrodo, retokai čia užsukančių turistų.

767
Vakarienę mums gamina kaimelio gyventoja Katie savo namuose. Žalia žuvis, vištiena, ryžiai: rodos, nieko ypatingo, o vis dėlto skanu – galbūt dėl kokoso pieno padažo, galbūt dėl žinojimo, jog valgai visišką autentiką, mat maitina mus it šeimos narius prie bendro stalo.
Temstant sulaukiam ir Kajaus, dėl kurio dingimo jau buvome bepradedą nerimauti. Vaizduotės čia nė nereikia. Žmonės ir gyvenimas saloje, iš pirmo žvilgsnio tokie paprasti ir primityvūs, iš tiesų alsuote alsuoja neįžvelgiama paslapimi – su savomis taisyklėmis, savais tabu, kurių svarbos vietiniams mes, globalizacijos vaikai, jau nebemokam įvertinti. Tačiau Kajus čia, sveikas ir gyvas, negana to – vienintelis iš mūsų sugebėjęs rasti krioklį.
Vakare salos skardžių labirintuose sukiojasi skersvėjai. Tamsoje grįžtam į laivą žinodami, jog per šią vien dieną nespėjome pamatyti ir patirti nė pusės, kiek įmanoma. Neužtektų nė savaitės, galbūt – net ir mėnesio. Fatu Hivą paliekame kaip ir pasiekėme – it neišaiškintą paslaptį, savotišką pasakų kraštą, į kuri gelmes įsiskverbti sunku, jei iš viso įmanoma.

828
09-04
Naktį miega visi – įgula, vėjas, bangos, tik jachta it užsispyręs vaikas reikalauja greičio. Kiekvienas giko trinktelėjimas eina per širdį – vėjo, vėjo – šauktų, jei galėtų, nors stovint už vairo mintyse sukasi viena – miego, miego, miego.
Mieguistumas nedingsta nė dieną. Visi vaikšto apsnūdę, priguldami bet kur ir bet kada – vos radę galimybę. Galbūt krantas mus taip išvedė iš rikiuotės, galbūt vakarykštis Kajaus pyragas.
Užmigti neleidžia nebent  netikėti škvalai, kai norom nenorom it kareivis turi atstovėti prie šturvalo: šlapias, vėjo sutaršytas, bet laimingas, su padidėjusiu adrenalino kiekiu kraujyje. O kas belieka? Juk niekur nedingsi – už borto vanduo ošia, aplink – balta lietaus siena, priešais – sandariai uždarytos „trobelės“ durys. Tad stovi, vedi laivą virpančia širdimi ir išplėstmis akimis. Gerai, jg šalia kapitonas: žinai, kad ir kas benutiktų bus kam atleisti grotą ar pagalbėti su apsunkusiu vairu, kitaip virpėtų tikrai ne vien širdis.
Naktį, gavus 8 valandų miego porciją, savijauta kaip kito žmogaus. Smagiai pučia, smagiai vairuojasi, vagių vachta ne lūžinėja, o tradiciškai rengia smagiausius įmanomus piknikus menesienoje ant denio. Galbūt jau pripratom prie gero, nes 25 mazgai vėjo nebeatrodo daug, niekam nebekyla klausimas, kur šiame laive stabdžiai. Visi džiaugiamės gavę galimybę prasilėkti mėnulio taku per vandenyno bangų kalvas.

744
09-05
Pagaliau įgudę lošti pokerį, mokomės proferansą. Tiesa, gyvenant netikėtų potvynių zonoje, tai itin sudėtinga. Įsisiautėjusių vairininkių nebesutramdo nei priekaištingi žvilgsniai, nei grasinimai. Vos spėji išdžiūti ir nusibraukti baltuojančias druskas, žiūrėk, vėl gauni čiurkšle per pakaušį ar šoną. Nieko nepadarysi – tenka uždaryti tvinstantį kazino ir skęstančią skaityklą.
Kas lieka? Jūra už borto, jūra horizonte. Jūra pirmą dieną, jūra antrą, trečią… Juk šitaip galvoja tie, kurie čia nebuvę, kurie jūroje temato jūrą – vienodai nuobodų vandens telkinį. Ką čia papasakoti, ką prisiminti? Negaliu atsakyti, nes, norint suprasti, reikia tai išgyventi: tą jaudulį ir nerimą prieš išplaukiant, tą džiaugsmingą susikaupimą buriuojant, mūsų pačių kuriamą bendrą pasaulėlį ir nenusakomas minties erdves, kurios atsiveria po žvaigždėtu nakties dangumi ar burės pavėsyje karštą dieną.
Šiąnakt jūroje gyvenam šlapiai. Jau miegant atrodo, jog nardome. Girdžiu, kaip denį nuolat plauna vanduo, ir su nerimu vis tikrinu švieslangį – kad tik neužlietų bemiegančios. Laimei, „trobelė“ lieka sausa, tačiau, vos išlendu laukan, gaunu krikštą nuo galvos iki kojų pirštų galiukų: “Labas rytas, metas į darbą”,- sako išsišiepusios Ingos veidas iš užu šturvalo.

dsc_0319
Vėjas šėlsta, dangus prakiūra. Įtaikyk dabar, kad gudrus, į tuos siauručius atolo vartus. Nors ir sėdėjom prie jūrlapių, nors ilgai sprendėm, kol sutarėm, kad Fakarava išties ir patogus įplaukimui ir tolimesniam kursui variantas, tačiau šiąnakt kažkur netoliese po vandenimis stūgsantys rifai neramina. Todėl, nors šlapios ir sušalusios, nesitraukiam nuo denio, dirbam susikaupusios ir atsakingai. Reikia rifuoti bures – rifuojam, reikia venduoti – venduojam…  Jau sunku suprasti, kur dangus, kur žemė, iš visų pusių veidą talžo vanduo: tai druskinga banga, tai kapojantis lietus, bet užsimerkti negalima – kas vairuos? Taigi įkvepiam giliai ir neriam į naują šuorą, tuomet dar vieną ir dar. Sukam prieš bangą ir vėją, jachta purtosi, atrodo, sulūš perpus. Įsivėrusi šturvalą kreipiu nosį link, rodos, nepasiekiamos švieselės tolumoj. Tikriausiai pirmą kartą džiaugiuosi, kad greitai pasieksime krantą, nors lygiai taip pat pirmą kartą atrodo, jog tai truks amžinybę.“Na ką, bus geros patirties?”,- klausia Linkus. “Dar ir kaip”,- bandau šypsotis pro kalenančius dantis ir žioptelėjusi gaunu dar vieną vandens šuorą už pražiopsotą laipsnį į šoną.
Inkaruojamės jau audrai aprimus. Pirštų galiukai išbrinkę nuo vandens, drabužiai kiaurai šlaipi, net šturmės ne visos atlaikė šios nakties išbandymą. Dabar, jau ramiai plūduriuojant greta kranto su karštu puodu arbatos, išties sunku suovkti, kokioj pekloj buvome. Ir vis dėlto, nepaisant nieko, savotiškai džiugu, kad buvome, lygiai kaip ir dėl to, kad ištrūkome.

836
09-06
Ryte lagūnoje nardo rykliai ir rykliukai, todėl keliavimo į krantą tiesiog plaukte planą kiek atidedame. Iš atolų tikėjausi daugiau laukiniškumo, nei čia radome. Negaliu sakyti, kad tai – prabangus kurortas, bet kartu ir ne laukinė koralinė salelė, kurią piešė vaizuotė prieš čia atvykstant. Vietinių gyvenimas teka ramiai, bet, panašu, užtikrintai. Kopros gamyba, perlų auginimas – pagrindinė 750 atolo gyventojų veikla.
Išilgai įveikti salelę galima per dieną, skersai – užtenka 15 minučių. Vienoje pusėje – ramus lagūnos vanduo su įspūdingu povandeniniu pasauliu, kitoje – lūžtančios vandenyno bangų keteros. Ši žemės juostelė vos iškilusi virš vandens ir nuolat glostoma įsibėgėjusių vėjų tikrai neatrodo saugi. Užtektų pasiutesnės audros ir, rodos, visi šie koralai bei kriauklynai kadaise virtą žeme, grįžtų į savo prigimtinę stichiją.

855
Nepaisant mažumo, vakare sugebam paklysti net ir šitoje žemės juostelėje. Su Asta ir Vitalija klydinėjam tamsiais atolo keliais ir keliukais, mėgindamos rasti Klaudo su Kajum nupasakotą restoraną. Gyvenvietė miega, tik urzgiantys šunys, šiepdami dantis, pasitinka ties kiekvienais vartais. Panašu jog čia saulei nusileidus gyvenimas sustoja, girdėti tik kitoje atolo pusėje nuolat ošiantis vandenynas. Net ir anas restoranas uždaromas vos spėjus įvakarėti. Bet mums tai kas – turim savo „namelį“, ramiai besisūpuojantį lagūnoje po atviru dangumi. Grįžtam į jį šįvakar paprastuoju būdu – sugedus motorui tenka „irkluoti“ rankytėmis. Kairę, dešinę, dešinę, kairę – po keliolikos minučių su daina jau lipam į geltonąjį denį. Pilnom kišenėm kriauklių, perlų ir koralų, šypsenų nušviestais veidais neprisileidžiam miego – tarsi tai bent trumpam sustabdytų bėgantį laiką.

e-imgp4724-06
09-07
Vėsiam lagūnos vandeny po šiaudiniu skėčiu šiandien pagaliau pavyksta susisiekti su pasauliu. Kaip keista po šitiek laiko vėl įbristi į tą virtualią realybę, trinančią bet kokio didumo atstumus ir kuriančią mažo pasaulio įvaizdį. Kaip gera matyti, jog kažkam, štai, rūpim, kažkas seka mūsų kelią ir laukia žinių. Žinau, ką reiškia sėdėti krante kartas nuo karto vis užsukant į tą stebuklingą pasaulinio tinklo puslapį, kur gali stebėti nebylų geltoną taškelį, judantį bekraščiuose mėlynuose plotuse arba sustingusį prie kurio nors žemyno pakrantės. Žinau, kaip smalsu rasti bent sakinuką apie tai, kas dabar dedasi ten, šiame ar aname pasaulio krašte ant geltnojo denio. Gal todėl kelia šypseną tai, jog šią akimirką būsiu ta, kuri smalsuoliams dovanos tą sakinuką.
Palikdami atolo krantus nuliejame gurkšnį Seniui – už tai, kad lig šiol globojo, už tai, kad globotų lig pat pabaigos.
Prasideda paskutinė para, kai esame visi drauge – jau ryt išlydėsim Astą ir Anželiką. Atrodo, ką tik pradėjom kelionę – nežinodamos, kas laukia, pilnos nerimo ir lūkesčių, ką tik buvme visiškai svetimi žmonės, sumesti krūvon, smalsiai tyrinėjantys vieni kitus, speliojantys, kaip išgyvensime, kaip sugyvensime, ar bus palūžusių, o gal kaip tik – visus uždegančių. Rodos, ką tik vien santūriai šypsojomės vieni kitiems, o dabar, sukritę denyje, it didelė šeima svetainėje, žaidžiam stalo žaidimus, kvatojame, juokaujame... Žinoma, buvo ir aštrių kampų, buvo ir vienokių ar kitokių lūžių, buvo ir įtampos bei nedidelių nesutarimų. Juk čia, laive, egzistuoja ne nugludintas iki blizgesio parodinis pasaulio modelis. Čia pulsuoja gyvenimas, tikrų tikriausias, be pagražinimų ir be tyčia pilamo purvo – tik toks, koks gimsta ir skleidžiasi, toks, kokį sugebam patys kurti, kas minutę, kasdien. Šią akimirką, vakarėjant, jis kupinas ramybės ir, ko gero, dar nesąmoningo įvertinimo to, ką išgyvenome bei patyrėme. Žinoma, koks nors skeptikas sakys – ir labai gali būti, kad tiesą – jog tai vien akimirkos įspūdis nuo jachtos galo stebint mūsų įgulą – galbūt. Galbūt visa tai išgaruos vos vėl pasieksime žemę, kur kaskart visi išbyram kas sau, tarsi nepajėgdami to laive drauge kurto pasaulio išsinešti krantan, palikdami jį „Ambersailui“ kaip kažką išskirtinai vien jo. Galbūt iš tiesų tai, kas čia atrodė taip tikra, pasibaigus kelionei išgaruos ir bylos apie save vien kaip gražus naivios ir trumpalaikės iliuzijos prisiminimas. Galbūt. Tačiau net jei tai vien įspūdis, tikiuosi jis išliks ilgam.

886
09-08
Vos iš padūmavusių debesų išnyra Taičio kontūras, vėjas link jo krantų gena iš visų jėgų. Pūstelėjus iki 40 mazgų vos gebam su juo tvarkytis. Gerai, kad mums sekasi dar ne taip sudėtingai, kaip apie krantus besitreniruojantiems kanojininkams, kuriuos škvaliukas it skruzdes nuo perlūžusio žabelio sumetė vandenin. Tiesiam pagalbos ranką, tačiau kol nusileidžiam bures ir pasiekiam vandenyje plūduriuojantį būrelį, jie jau spėja sulaukti gelbėtojų  delegacijos.
Galbūt po ano susidūrimo Ramiojo vandenyno banginiai „Ambersailo“ vengia, nes per visus tūkstančius nuplauktų jūrmylių nematėm nė vieno net iš tolo. Tik čia, Taičio uosto prieigose vienas jų, keldamas nugarą palei pat dešinį mūsų bortą,skelbia paliaubas. Nardo gražuolis aplink mūsų korpusą, sveikina sėkmingai pasiekus galutinį tašką.
Taičio sostinė Papetė nemaloniai primena Palangą. Atsiminus Fatu Hivos džiunglių takučius ar laukines Fakaravos vandenyno pakrantes, norisi dingti iš šitos civilizacijoje ir komercijoje skęstančios vietos. Tačiau visų pirma turime išlydėti Astą su Anželika, kad ir kaip būtų gaila, kad ir kaip nrėtųsi kelionę baigti visoms kartu.

898
Vakarieniaujame pakrantės restoranėlyje. Iš pradžių truputį trikdęs jo šurmulys – karaoke, šokiai ir muzika – pamažu įtraukia mus į savo sūkurį taip, jog jaučiamės esą linksmybių epicentre. Netikėtai stiprūs vietinių balsai įspūdingai traukia ir senus roko gabalus, ir operų bei operečių dalis. Mes, pasidavę vietos nuotaikai, mėginam jiems pritarti jei ne daina, tai šokiu. Laikrodžio rodyklės sukasi nepastebimai ir bebaigdami traukti Rodo Stewarto „Sailing“ eilutes, suvokiame, kad jau pats laikas tarti paskutinius atsisveikinimo žodžius mūsų įgulos merginoms.
Poros žmonių, šias savaites gyvenusių ir veikusių drauge, trūkumas pasijunta iš karto, tačiau vakarą tęsiam toliau, dainom ir juokais pildydami atsiradusią tuštumą, kone lig aušros dalindamiesi mintimis ir džiaugdamiesi, kad kol kas dar esame čia.

1029